PAVASARIS

   „Jeigu Dievas gyventų Žemėje, žmonės jam išdaužytų langus.”

Žydų priežodis

 Kovo 5 d.

„Negerk vienas!” – auksinė taisyklė, stropiai laužoma visų be išimties alkoholikų. Aš taip pat jos nesilaikau. Šiknon visus pamokslautojus, moralizuotojus ir kitus tos padermės skalytojus. Alkoholizmas – ne nuodėmė. Nuodėmė – atimantis norą gyventi vienišumas, supratimas, kad neturi nieko, kam rūpėtum ar kuo galėtum pasirūpinti pats. Žmogui būdinga turėti viltį, tikėjimą, mylėti ir būti mylimam. Viso to neturiu: nesu mylimas, tikėjimo beveik nebeliko. Darbą atlieku lyg robotukas, mechaniškai, nemąstydamas. Tie supisti kaimiečiai, nėra net su kuo pakalbėt. O jei nėra, tai koks tikslas su jais gaišti laiką geriant? Vakar užkasiau vienintelį man artimą padarą – Fernandą, mano nuostabųjį, supratingąjį Fernandą, geriausią draugą šlapimo spalvos akimis. Šiaip taip, springdamas pamokslo žodžiais, atlaikiau mišias, paskui užsidariau klebonijoje ir prisigėriau iki žemės graibymo. Ryte pabudau ant grindų, basomis, su sutana, apsišlapinęs. Tarsi kalėdinis kalakutas, patiektas savo sultyse. Dienos pradžia nieko gero nežadėjo.

Šiaip taip pakilęs nuo grindų, sumečiau drabužius į skalbyklę, palindau po dušu ir bandžiau prisiminti vakarykščių įvykių fragmentus. Nakvojau Kaune. Aplankiau vyskupą, gavau pylos už neatsakingą buhalterijos tvarkymą. Liepė parašyt raštą. Tuoj, tuoj prisiminsiu… Taip, liepė parašyt straipsnį naujajam „Šeimyninio gyvenimo įvadui”. Jei gerai pamenu, skyrių apie konfliktų su vaikais sprendimus. Humoristai prakeikti, ką jie sau galvoja? Norint rašyti apie problemų, susijusių su nederamu vaikų elgesiu, sprendimo būdus reikia mažų mažiausiai patirti tą nederamą elgesį. O kaip tu jį patirsi, jei vaikai tau pasiekiami tiek pat kiek Marsas? Su svetimais daug nepabendrausi, bet koks didesnis artumas kvepia kaltinimais pedofilija, o apie savus net svajoti nedrįsk. Tiesa, pažįstu ne vieną, kuris ryžosi sulaužyti celibatą, turėjo tam drąsos, bet kas iš to? Sužaloti vaikų, moterų, jų pačių gyvenimai, lydimi slegiančios kaltės, kuri jei ir negriaužia iš vidaus, nesukelia baisingų neurozių, primetama iš išorės įvairiausiomis pirštų badymo formomis. Bendraujant su dauguma kunigų niekuomet neapleidžia pojūtis, jog matai jų oficiozinį, visuomenei skirtą veidą. Veidą, kurį jie tau nori parodyti ir kuris neturi nieko bendra su tikruoju.

Ne taip seniai žurnalistai gatvėje užsipuolė dideliu apetitu pinigams pagarsėjusį, mūsų juokais vadinamos „Gerojo genėtojo” parapijos kleboną: „Sakykite, ar  jūsų namas statytas už bažnyčios pinigus? Kiek laiko gyvenate su moterimi? Ar jums priklauso motorinė jachta? Kiek metų jūsų sūnui?” „Jūs mane su kažkuo sumaišėte, aš tiesiog praeivis.” Dvėsk iš juoko po tokių siužetų. Niekas negalvoja, kaip jausis moteris, parodyta visai Lietuvai, kaip tyčiosis vaikai mokykloje iš pavainikio klebono sūnaus. Šie žmonės jau sumokėjo savo kainą, kam dar krapštyti neužgijusias žaizdas su licencijuoto teisuolio povyza? Kam nuo to geriau?

Taigi, gerokai po pietų grįžau į Kiesiškį, šį nusmurgusį kaimą, niekaip nesugebantį išsikovoti miestelio vardo, civilizacijos dykrą, gyvųjų žmonių kapinyną, –  grįžau namo. Jau prie keliuko į kleboniją perbalusiu veidu, keista gniaužydama rankas mane pasitiko Angelė. Iš jos povyzos supratau, kad atsitiko kažkas labai rimto, itin nemalonaus. „Fernandas, – ašarodama pratarė ji, – mes praradome Fernandą.” Greitai sužinojau visą istoriją. Man išvykus, šeimininkė nakčiai uždarė Fernandą virtuvės patalpose. Po kurio laiko jam pasidarė liūdna, o gal tiesiog prabudo pavasarinis potraukis nuotykiams bei dailiajai lyčiai, tad jis nusprendė bėgti, išsilaisvinti iš jo nežabotą polėkį ir būdą varžiusių sienų.

Fernandas ne be reikalo buvo pravardžiuojamas klebonuku. Stambaus sudėjimo, keturspalvio kailio, pūstos lyg voverės uodegos jam pavydėjo ne tik kiekvienas Kiesiškio katinas, bet ir šuo. „Katinai, kurie nebijo vandens, nebijo nieko,” – sakydavo kaimo bobutės; maniškis buvo tos giminės. Taigi, bandydamas sprukti iš jį įkalinusios situacijos Fernandas užšoko ant palangės, užsiropštė lango rėmu ir kažkokiam nelaimingam atsitiktinumui lėmus (čia nereikia pamiršti jo sočios, visavertės mitybos būdo) įstrigo nesandariai uždarytoje orlaidėje. Atsidūręs tokioje nepavydėtinai nepatogioje padėtyje, prakniaukė visą naktį, kol galiausiai jį suparalyžiavo. Paryčiais atėję kaimynai dar bandė gelbėti, nugabeno pas veterinarą, bet viskas veltui. Grįžęs radau savo katiną juodame polietileniniame maiše atmerktomis akimis. Taip jį ir užkasiau. Vienintelis dalykas, kuris mane ramina, –  dar ir dabar mano ausyse skambantys dažnai Fernando kartoti žodžiai: „Aš ne katalikas, galiu ir atgimti”.

Išsimaudžiau. Kaip visuomet, boileryje pritrūko karšto vandens, tad iš dušo išsiropščiau piktas, kalendamas dantimis, su devyniais prakeiksmais įstrižai lūpų. Nespėjus nė nusišluostyti, pasigirdo bedimas į duris. Beldė ilgai, kantriai, bet aš neatidariau. Tegu žinosi. Kaip ir kiekvienas, turiu teisę į privatumą. Viskas suderinta vyskupijoje: pirmadienis – laisva nuo bažnytinio galvos skausmo diena. Po kiek laiko pasigirdo keli duslūs vos girdimi šleptelėjimai ir vienas garsesnis. Kažkas (mano spėjimu – Diana, naujoji seniūnijos paštininkė, gamtos dosniai apdovanota iš koto verčiančiais klubais) įmetė porą vokų ir rajono laikraštį. Jokio noro juos peržiūrėti. Šį tą užkandau nenueidamas nuo šaldytuvo, po to užtraukiau langus ir išsitiesiau lovoje. Keista, seminarijoje mus mokė daugybės meditacijos variantų: meditacijos apie pasaulio sutvėrimą, degantį krūmą, avinėlio aukojimą, Dievo troškulį, amžinąją šviesą, laikų pabaigą, Kristaus kančią, pragarą… Man dabar labai praverstų meditacija apie dugną, o gal meditacija apie pragarą ir yra meditacija apie dugną?

Vakare per TV 1000 mačiau keisčiausią pasaulyje pornofilmą.  Filmo pradžioje jame nufilmuotos merginos kalba apie savo meilės patirtis. Būtent meilės. Jos pasakoja, ašaroja, liūdi, gailisi, springsta skausmu, o paskui, likusį laiką, dulkinasi tarsi užsuktos. Ir tai nėra suvaidinta. Seksas – taip, bet ne ašaros. Aš mačiau daugybę pastarojo dešimtmečio filmų, kuriuose vaidinusiosios aktorės pradedant Meryl Streep baigiant Haley Berry gavo oskarus už pagrindinio vaidmens atlikimą; matytojo porno merginos neabejotinai juos gautų, tačiau problema ta, kad jos nevaidino, verkė tikromis ašaromis. Žiūrint sekso scenas mane apėmė jausmas, tarsi regėčiau savo seserį ar gerą draugę. Scenos itin realistiškos, atviros. Norėčiau pasakyti, kad perjungiau, bet buvo ne taip. Vėliau nuleidau žiūrėdamas vokišką gonzo*, o nė kiek nepalengvėjo. Jei permiegočiau su kokia nupušusia davatka ar paštininke, neabejoju – rezultatas būtų toks pats.

 

———————————-

gonzo* –  pornografinio filmo apibūdinimas, kuriame filmuojamas ir pats filmo autorius (operatorius).

Kovo 6 d.

Rytas prasidėjo kaip niekad anksti. Pasirodo, vakar Stankūno sodyboje vyko eilinės išgertuvės, nors ką čia eilinės – ne kiekvienu gi metu susiginčijama politiniu pagrindu taip, kad pripjautum kaimyną. Suprasčiau – dėl bobos kokios ar puslitrio, o čia gi toks nematerialus dalykas. Kaip paaiškėjo, pagrindinė polemikos tema buvo nušalintojo prezidento galimybės grįžti į didžiosios politikos areną. Iš pažiūros, nors tuos veikėjus ne itin pažįstu – pamaldose nesilankydavo, abu disputo dalyviai turėjo būti aršūs nušalintojo šalininkai, bet pasirodo, kad ne. Kaip vakare raportavo užsukęs zakristijonas, debatus prakišęs politikierius (amžiną jam atilsį) anksčiau irgi žavėjosi priesaikos laužytoju, tačiau pasirodžius naujiems mūsų žemės gelbėtojams kardinaliai pakeitė pažiūras. Kaip žinia, nėr didesnio priešo už buvusį draugą: pora smūgių virtuviniu peiliu – ir aišku, kieno viršus. Tiesa, eksprezidento rėmėjas pasirodė padorus žmogus, nepraėjus nė pusvalandžiui po šiurpaus įvykio tvarkingai pasikabino malkinėje. Atvažiavę pareigūnai apžiūrėjo įvykio vietą, surašė protokolus ir vakarop sugrąžino kūnus. Į šermenis sugužėjo visas kaimas. Kažkas paskleidė gandą, kad pasirodys televizijos korespondentai, tai moterėlės apsirengė tarytum į veseliją, o ne į laidotuves. Prisidažiusios visos, sėte nusėtos papuošalais, vyrai sulaižyti, po kaklaraiščiais, vaikai ir tie nesnarglini – lyg per Velykas.

Palaidojom vakarykščio incidento dalyvius vieną šalia kito naujoje kaimo kapinių dalyje tvarkingai, su visomis iškilmėmis. Galės vėsiais vakarais diskutuoti apie politinį Lietuvos gyvenimą ar kortomis pliekti iš pendelių. Ilsėkitės, broliai, ramybėje. Beje, keistas dalykas – į gedulingas pamaldas susirinkusi publika suaukojo dvigubai tiek, kiek surinkdavom iš natūralia mirtimi mirusių artimųjų. Drama neša pinigus, šlovė žiūrovams!

Miniai išsiskirsčius palikau bažnyčią zakristijonui, o pas sėdau prie raštinės stalo tvarkyti pinigų. Nedaug kas gali taip pakelti nuotaiką, kaip gera rinkliava, gracingai lengvai byranti į tavo asmeninę kišenę. Kai gerai pagalvoji, darbas ne toks ir sunkus: tereikia paaukoti savaitgalius (ką prarandi, atsigriebi eilinėmis dienomis), klausytis parapijiečių, nieko jokiu būdu jiems nepatarinėjant, ir visuomet išlaikyti rimtą veidą. Šita vieta sunkiausia, bent jau man. Nors yra žmonių, gimusių rimtu veidu, tiems tai išvis ne darbas, o pasaka. Tiesa, yra dar ligonių lankymas ir laidotuvės viduržiemį. Tas tai tikrai bjauru. Ypač ligonių lankymas. Kad dar būtų miestas, ten žmonės švaresni, būstai ne tokie pridvokę, o čia ateini pas tokius kirmijančius – smarvė baisiausia, alkoholio ir šlapimo tvaikas, o jie dar liečiasi prie tavęs, bučiuoja ranką. Brr… Keiskim temą. Taigi man beskaičiuojant pinigus į raštinę įsiveržė zakristijonas, įraudęs toks, akys paklaikusios. Iš pradžių apšaukiau, kodėl amžinai nesibeldžia, netausoja mano ramybės bei privatumo, tada liepiau pasakoti.

– Nykštys… – tepratarė jis. –  Nykštys! – vapėjo dusdamas ir kažkaip nerangiai juokingai mosikuodamas rankomis.

– Nurimk, susimildamas nurimk, – kiek galėdamas tvardžiau juoką, o vaizduotėje lygiai taip mosikavau rankomis, rodžiau kvailas išraiškas ir šaukiau: „Nykštys!” – Ko čia taip užsivedei? Koks dar nykštys?

– Pavogė nykštį, kažkokie bedieviai per pamaldas pavogė Kristaus nykštį! – iš zakristijono veido spalvų kaitos supratau, kad jis į šį reikalą žiūri itin rimtai.

– Kurį nykštį? To Kristaus, kur priešais altorių, ar kurį kitą?

– Ne, to kur prie durų, virš švęsto vandens. Kam jiems prireikė Viešpaties nykščio? Nenešios bezbožnykų žemelė, oi nenešios.

Su įdomumu buvo galima stebėti, kaip zakristijono veide išgąstį ir baimę keitė nuožmus atpildo lūkestis. Manau, jis ėmė regėti gausybę Dievo rūstybės piršto vizijų, nenumaldomas kančias bei visus devynis pragaro ratus, laukiančius šios niekingos šventvagystės vykdytojų. Norėdamas sumažinti įtampą įlindau į sekciją ir ištraukęs butelį brendžio atvėriau kelią nuoširdžiam vyriškam pasisėdėjimui.

Vakare, palikęs vienas, gurkšnodamas likusį brendį, bandžiau nupiešti galimo nusikaltėlio psichologinį portretą. Greičiausiai, koks devyniasdešimt nuošimčių, kad vagystę įvykdė vaikas arba paauglys, jiems amžinai vėjai galvoje, galbūt norėjo prieš draugus ar kokią mergą pasirodyti arba taip pasielgė iš smalsumo. Pamenu, vaikystėje pats iškrėtęs kokią niekšybę praleisdavau gausybę laiko svarstydamas, kas man už tai gali būti, kokios bausmės būčiau vertas, o kokios ne. Tuomet, sudeginęs senelių tvartą ar slapčia stebėdamas nuogas kūningas kaimo mauduoles, maniau, jog už tuos reikalus turėčiau būti išplaktas iki sąmonės netekimo, o dabar baisu pagalvoti, kokio atpildo turėčiau sulaukti įvertinus dabartinį mano nuodėmingumą. Grįžtant prie vagystės, tai likę devyni procentai skendi tamsumoje, mažai tikėtina, kad ją galėjo įvykdyti kas nors iš tamsių kaimo moteriškių ar apgailėtinų  jų sutuoktinių, į vietinių alkoholikų darbą taip pat nepanašu. Kam jiems Viešpaties pirštas? Kelias kaimo davatkas visiškai atmetu, joms ranka nepakiltų, o jei ir pakiltų – per pusvalandį būtų atbėgusios išpažinties. Baisi tamsuma. Tiesa, lieka dar viena šimtoji. Galimų įtariamųjų ratą užveria mano romantinės pusės padiktuota versija apie jauną, fatališką, alkstančią gyvenimo potyrių moterį, dūstančią ankštuose provincialios visuomenės rėmuose, gaivalingai trokštančią išsiveržti iš nepakeliamo nuobodulio gniaužtų… Viskas, atrodo, atėjo metas autoerotiniams judesiams.

Kovo 7 d.

Pabudęs gerokai po pusiaudienio, šiaip ne taip išsiropščiau iš lovos, sklidinas didžios vilties aptikti kokias nors gaivinamųjų gėrimų atsargas. Turėjau  nusivilti – paieškos buvo visiškai bergždžios. Neradau nieko, išskyrus bažnytinį vyną ir kelis varganus lašus vakarykščio brendžio butelio dugne. Aišku, vynas taip pat gėrimas, bet kai jo ragauji šešias dienas per savaitę, ima pabosti. Visuomet galima daryti prielaidą, jog aš nepakankamai rafinuotas, mano gomurys neskiria niuansų ir panašiai. Bybio!  Pabandyk tu man būti gurmanu, kai šeimininkė vietiniame produktų kioske mišioms perka rašalą už 9,99 lt. Ir taip diena iš dienos: drabužiai skalbiami pigiausiais milteliais, pusryčiams – virti kiaušiniai arba kuri nors iš įgrisusių košių, vakarienei – kaimo bobučių suneštos dešros. Jei pietums kas išverda sriubos, apsibrauki datą kalendoriuje kaip šventę. O juk už tvarkymą ir maisto gaminimą moku pinigus. Sumautas Kiesiškis,  normalios gaspadinės nerasi, turi taupyti, kad galėtum lankytis mieste, vaikščioti į parodas, koncertus, teatrą. Tiek to, spėsiu išsiverkti, o dabar plačiau apie šios dienos įvykius.

Tik prabudęs turėjau imtis spręsti nykščio klausimą, nes žinia greita po kaimą pasklisti; tuoj bobulytės pradėjo rinktis, apžiūrinėti nusikaltimo vietą, dalintis įspūdžiais. Pasitaręs su zakristijonu nutariau išsikviesti Marceliną, geriausią stalių apylinkėje. Tas, būdamas neskubaus būdo žmogus, klebonijoje pasirodė prieš saulės laidą. Stovėdamas ant bažnyčios laiptų stebėjau, kaip dvi kolonas primenančios kojos manęs link neša sunkų, alaus statinę primenantį staliaus kūną. Rodėsi, jog šis procesas gali trukti visą amžinybę. Jis nėjo, o tiesiog kilnojo kojas laukdamas, kada po jomis pasisuks žemė.

– Padėk Dieve, – pagaliau prisiartinęs sušvokštė Marcelinas. – Kas per reikalas, kad manęs prisireikė?

– Tu geras stalius, Marcelinai, ar sugebėtumei Kristui nykštį išdrožti?

– Kaipgis, žinoma, kad geras, žinoma, kad sugebėčiau, – atsakė net nemirktelėjęs. Po to ilgai matavo, braižė popieriuje trūkstamą Jėzaus dalį, paskui nužvelgęs mane reikšmingai tarė: – Kainuos nepigiai. Kaip matosi, šis atpirkėjas turėjo tik vieną nykštį, katras užstojo antrąjį, tad nėra nuo ko nukopijuoti, reikės kurti naują. Taip pat reikalingas ypatingas sendintas medis, ne jaunesnis kaip šimto metų. Tokio medžio neturiu, vadinasi reikės kokį gerą daiktą laužyti, o tai, kaip žinia, nuostolis. Dažai dar, specialus lakas, vienu žodžiu, suma susidarys.

Neturėjau jėgų jam prieštarauti, kad tik greičiau viskas išsispręstų. Sutikau su visomis sąlygomis, pasižadėjau, kad nespausiu su terminais. Šiaip taip atsikračiau. Atlaikęs vakarines mišias, išsitiesiau lovoje, permečiau akimis spaudą, pasirąžiau ir atsidaviau miego deivių glamonėms. Kartais man sapnuojasi tokie sapnai… Miegą nutraukė šaižus skambučio garsas. Skambino tas pats Marcelinas.

– Na ko dar, Marcelinai? Juk, rodos, viską išaiškinau, dėl sąlygų sutikau.

– Klebone, niekaip negaliu užmigti. Vis galvoju apie Jėzaus panages. Juk po jomis turi ko nors būti, smėlio ar žemių kokių nors. Sakykit, kunige, kokia ta Golgotos žemė?

– Gal… Nežinau, Marcelinai… pažiūrėk po kitomis panagėmis.

Padėjau ragelį. Šis stalius mane pribaigs.

Kovo 8 d.

Ilgai lauktas vakaras, provincialaus kultūros maldininko išvyka į visų menų Meką. Vilnius priima pasiklydusį sūnų į savo glėbį. Kyla uždanga, veržiasi dūmai, žiūrovai sulaiko kvėpavimą… Orkestre, muziką! Ponios ir ponai, pristatau jums vienintelę ir nepakartojamą, stulbinamai pribloškiančią, stingdančią kraują šio vakaro žvaigždę Lorą Juodkaitę. Dieve, padėk man numirti jos glėbyje! Rūkas akyse sklaidosi, atsiveria palanki erdvė antros eilės tryliktos vietos teatro žiūrovui, ir vieno žmogaus pasaulis atgyja priešais nustebusias publikos akis. Tačiau tai tik iliuzija. Iš tikrųjų tėra viena atlikėja ir vienas žiūrovas. Jie sujungti nematomais saitais, daugybe gijų srūvančiais šiltais šviesos srautais. Tas ryšys yra būtiniausia egzistencinė jungtis, palaikanti bent vieno iš dvejeto gyvybinę funkciją. Žiūrovas užburtas, jam sunku paaiškinti, kaip galima mylėti žmogų, kurį regi dešimties metrų atstumu, skęstantį blausioje prožektorių šviesoje. Besisukanti tarsi mirties įsigeidęs dervišas, nesustabdoma, nepailstanti, neprieinama. LORA, AŠ TAVE MYLIU! Rėkia mano dūstantys plaučiai, šiurpstanti oda, vergiškas žvilgsnis, prakaito lašai smilkiniuose, gumulas, draskantis gerklę. Tirpsta pirštų pagalvės, šlampa delnai, laikantys nutrintą spektaklio programą:

„Salamandros sapnas. Paveikslas” –  įspūdingas šiuolaikinio šokio reginys, kurio idėja grindžiama salamandros mitu – viduramžiais tikėta, kad ši itin nuodinga amfibija yra ugnies deivė. Šokio spektaklyje gretinama grubi ir šalta estetika su karštu ekspresyvumu, muzika su tyla, bjaurumas su grožiu, natūralumas su dirbtinumu, žmogiška baimė su gaivališka stichija. Spektaklyje vaizduojama salamandra gyvena savo kokone – jis įkūnija ne tik kiautą, kuriame gyvena daugelis šiuolaikinių žmonių, bet ir kaukes, po kuriomis mes slepiamės, bei „plastikinę” nūdienos visuomenę, kurioje viskas turi būti įpakuota.

Nė žodžio nesumeluota, tai nuožmūs durklai, smingantys į kiečiausią odą, skrodžiantys asmenybės esmę, preparuojantys smegenis, žaidžiantys juslėmis ir efektais. Tikrų tikriausias dvasinis seksas, leidžiantis išsilieti vidiniu riaumojimu į judesio pritvinkusias sceninės erdvės įsčias.  Nežinau, ar vyrai turi kultūriškai erogeninių zonų, bet manosios egzistuoja neabejotinai. Sunkiai kontroliuoju jų keliamus gaivalingus virpesius, srūvančius nuo kaktos ligi pat kojų pirštų. Visas odos plotas tvinksi, kūnas sustingęs neįmanomai santūria poza. Išoriškai beveik neišsiduodant, gaisras degina vidų. Tai tęsiasi iki paskutiniojo judesio, finalinės natos, pauzės, nusilenkimo. Žiūrovai ploja penkias minutes, paskui išsiskirsto.

Palikęs bufete šurmuliuojančią publiką, spėriai nusileidžiu laiptais ir skubėdamas užeinu į tualetą. Prie praustuvų neatitraukdama akių nuo veidrodžio stovi pusamžė, plačiai išsižiojusi moteris, plonytėliu pieštuku vedanti lūpų kontūrus. Tvarkingas, inteligentiškas kostiumėlis su sage atlape, sijonas šiek tiek aukščiau kelių. Pravira moters rankinė padėta ant kriauklės, rodos, sprogsta nuo perpildyto niekniekiais turinio.  Metu į ją pašaipų žvilgsnį, atseit su kovo 8 – tąja, moteriškiausia diena metuose ir t.t.. Ši išspaudžia keistoką šypseną, o aš užsidarau kabinoje ir ramiausiai atlieku savo reikalus. Išėjęs moters nerandu. Matyt, susipratusi išsinešdino. Tik užvėręs tualeto duris pastebiu ant jų besipuikuojantį damų patalpos simbolį. Išvietė skirta moterims. Ir sugebėk man taip apsikvailinti.

Kovo 9 d.

Prabudus mano galvoje dažniausiai užgroja PJ Harvey: „Lick my legs, I‘m on fire.”* Rytais visuomet jaučiuosi karštas, kol išvystu savo atspindį vonios veidrodyje. Galvoju, kaip galima aprašyti stovinčio nuogo priešais patį save kūno jauseną, audringai praūžus kovo aštuntosios šventei? Atrodau taip pat gerai, kaip Elvis Preslis grįžęs po dešimties metų pertraukos į didžiąją sceną. Į visus šonus susitaršę tuoj imsiantys žilti plaukai, aukšta kakta, negailestingai išvagota raukšlėmis, paraudusiuos nuo nuovargio akys, siaubingai juodi paakiai, pakumpusi nosis, tankiai apžėlusios šnervės, stipriai atvėpusios ausys, plonos, isteriškos, sunkiai išspaudžiančios šypseną lūpos, smakras nei šioks, nei toks, ilgiausias kaklas, pernelyg platūs pečiai, ilgos randais nusėtos rankos, siaura plaukuota krūtinė, vešlus plaukų ruožas eina iki pat nuo šalčio susitraukusio penio, vos matomo per išdribusį pilvą, bamba, kažkada laikiusi save išgaubta, kreivos kaulėtos kojos, kojų pirštai ir tie plaukuoti. O kas svarbiausia, jaučiuosi dar blogiau, negu atrodau. Beveik neįmanoma patikėti, kad šis varganas neprižiūrėtas kūnas gali sužadinti aistrą nors vienai brandaus penkiasdešimtmečio neperkopusiai būtybei. Tiesiog stebiuosi, kodėl moterys be atodairos gula po manimi tarsi anos kareninos po nestojančiu traukiniu. Ką jos manyje randa? Niekuomet nieko nežadu, nesuteikiu progos net mažiausiai vilčiai, pabrėžtinai mėgaujuosi savo laisve, o jos vis tiek dūžta į mane tarsi laivai į barjerinį Madagaskaro rifą. Beveik visą gyvenimą įtikinėjau save, kad išvaizda žmonių bendravimui turi lemiamą įtaką. Deja, su metais gaunu vis daugiau ir daugiau šią tiesą paneigiančių faktų. Viešpatie, aš toks netobulas, bet juk tu mane tokį sukūrei.

_________________________

* Palaižyk mano kojas, aš degu. angl.

Kovo 11 d.

Valstybės nepriklausomybės atgavimo dieną atšventėme kaip visuomet, tradiciškai. Į dvyliktos valandos mišias gausiai susirinko apskrities oficiozai su seniūnu priešakyje. Iškilmingas pamokslas, maldos už brolius, kritusius kovoje, gėlės, viešai demonstruojamos dosnios valdžios vyrų aukos bažnyčiai. Po to vaišės, užstalė, vienu žodžiu, tokia rutina, kad norisi išvemti save patį ir dar į tą substratą nusivalyti kojas. Nutaikęs akimirką išnešiau kailį, palikęs visą ermydėlį nusileidau šlaitu prie upelės ir patogiai užkėlęs kojas ant akmenų užsirūkiau.

Pyzdon visus tuos išverstkailius perėjūnus. Dar vakar buvę kolūkių pirmininkais, kompartijos sekretoriais, šiandien jie vėl įsisiurbę valstybei į kaklą sunkia kraują kiek žabtai išneša. Tokiems negalioja įstatymai, neprivalu paisyti elementaraus žmogiškumo. Diena iš dienos tenkindami vis gausėjančius galingųjų poreikius šiems antžmogiams  vergauja tūkstančiai nuskriaustųjų. Nematydami dienos šviesos, neturėdami vilties ką nors pakeisti, tapti daugiau žmonėmis, mažiau konvejerio sraigteliais. Gyventojų protus sistemingai plauna žiniasklaida, pigūs brangaus gyvenimo būdo žurnalai, pikantiškos aukštuomenės kronikos kužda magišką „pirk arba mirk” užkalbėjimą. Vis daugiau žmonių kiekvieną rytą prabunda tuščiomis akiduobėmis, jų žvilgsnyje nėra nieko gyvo.

Ir kas pikčiausia, kas tikrai, tikrai pikta, tai faktas, kad būdamas jų vietoje elgčiausi lygiai taip pat. Maitinčiausi kitų lavonais be menkiausios sąžinės graužaties, ir syvai tekėtų mano veidu. Taip elgtųsi kiekvienas lietuvis. Tik duok jam kąsnį valdžios, pinigų ir nevaržomo gyvuliško sekso su bet kuo, kas tik pirmas pateks į lytinių organų regos lauką.

Nežinau, gal todėl, kad rūkiau „žolę”, o ne kretiniškas rusų gamybos „Marlboro light”, išvydau savo senelį, garbingai pasimirusį palaimingais 1989 mūsų viešpaties eros metais, atklibikščiuojantį  akmenuotu Vikstės krantu. Senelis ėjo oriai, lėtai, kartkartėmis pasiremdamas lazda, išlaikydamas jo metų brandai būdinga rimtį.

– Kas nors nutiko? Atrodai laimingas tarsi „Maximos” kasininkė, – pradėjo pokalbį su jam būdinga pajuoka.

– Užkniso čia viskas mirtinai, – tariau ištaikęs tinkamą progą pasiguosti. Šiaip su seneliu gali pasišnekėti tik apie politiką ir mergas. Kitų temų jis nepripažįsta. – Norėčiau išsikelti į didmiestį.

– Didmiesčiai yra ne kas kita, kaip padugnių veisyklos. Prapulsi tu ten. Nors ir čia prapulsi, nėra dabar kur normaliam žmogui pasidėti. Kas gali išgelbėti padėtį? Vidurinioji klasė, apie kurią taip svajojo Sąjūdžio laikų inteligentai, vadinę ją šalies gerovės garantu? Ar tie dvylika valandų per parą ariantys, besaikio vartojimo aistros apsėsti vergai, neturintys laiko niekam kitam, išskyrus pinigų kalimą ir leidimą, gali, o dar svarbiau, nori, keisti visuomenę, pripildyti ją kitokio, ne vien pinigų dievui palankaus  turinio?

– Nežinau atsakymo, tėvuk, į tavo klausimą. Kaip mane gyvą matai, nežinau. Aš šiame kaime toliau savo nosies nieko nematau, ir nėra jokių prošvaisčių, kad kas nors pasikeis, – bandžiau nors akimirkai atvėsinti ne juokais įsiaudrinusį senolį.

– Tuo atveju, jeigu vidurinieji nepajėgūs keisti esamą padėtį, jei juos tokia padėtis tenkina, tuo turi užsiimti kiti. – Kas tie kiti, jis taip ir nepaaiškino.

Kovo 12 d.

Šiandieną mane aplankė nuostabus vaikas. Būdamas septynerių metų amžiaus atpėdino devynis kilometrus iš Juodaduonių kaimo priimti pirmosios Komunijos. Be tėvų palydos, kuo galėjęs pasipuošęs, patsai į kelionę susiruošė, visus poterius išmoko savarankiškai. Klausiu, kas jam patarė pas mane ateiti? Niekas, sako, tiesiog perskaitęs iš kaimynų pasiskolintą bibliją nusprendė tapti krikščioniu. Tėvai alkoholikai juo visai nesirūpina, auga pats sau. Per žiemą susitaupė pinigėlių, nusipirko katekizmą, išmoko maldas ir atėjo pėsčias. Net susigraudinau beklausydamas. Suteikęs Komuniją, savo mašina nuvežiau jį atgalios į Juodaduonius, išgyriau kiek galėdamas artimiesiems, kad tokią puikią atžalą užaugino (kaip supratau, jiems į tai buvo visiškai nusispjaut) ir dar įdaviau pinigų, taip, kad tėvai nematytų. Kartais gėlės pražysta ir sąvartynuose. Bus iš vaiko žmogus, ne kitaip.

Kovo 15 d.

Ši diena yra 74-a metų diena pagal Grigaliaus kalendorių. 44 m. pr. m. e. kovo 15-tą sąmokslininkai nužudė Romos imperatorių Gajų Julijų Cezarį. 1493-iais šią dieną Kristupas Kolumbas grįžo į Europą po pirmosios kelionės į Naująjį Pasaulį. 1820m. Meinas tapo 23 JAV valstija. 1892m. amerikiečių išradėjas Džesis Reno užpatentavo ekskavatorių. 1907m. Suomijos parlamento narėmis išrinktos pirmosios moterys. 1933m. Adolfas Hitleris paskelbė Vokietiją Trečiuoju reichu, uždraudė kairiuosius laikraščius ir košerinį maistą. 1990m. Michailas Gorbačiovas išrinktas pirmuoju Tarybų Sąjungos prezidentu. Ir dar, šiandien – tarptautinė vartojimo diena. Šiai dvokiančiai mirties kultūrai negailestingai uzurpavus pirmapradę, pamatinę laimės sąvoką visuomenei buvo primesta ydinga ir klaidinanti mintis, kad suvartojamų prekių kiekis yra lygus patiriamam laimės jausmui. Melas! Anksčiau ar vėliau tai suvoks kiekvienas, žvelgdamas į apgailėtinas savo subjauroto gyvenimo duženas. Tad būkite pasveikinti, mielieji supermarketų zombiai reklamų suvarpytomis smegenimis, atrajojantys madingus vakarykštės dienos brendus ir tikslinę auditoriją hipnotizuojančias žinutes. Skelbiu jums gerąją naujieną – pasaulio ekonomika kaista, akcijų rinkos smunka, bankai patirdami milžiniškus nuostolius užsidaro, kreditai tampa nepasiekiami, o jūs ir toliau perkate nereikalingus daiktus, važinėjatės didžiatūriais automobiliais, šiukšlinate, nuodijate aplinką teršalais. Teeina planeta velniop su savo ekosistema, ekonomika bei visais traukos ir termodinamikos dėsniais kartu paėmus. Išgyvenk akimirką, pasimėgauk viskuo, kuo gali, numalšink geidulį, juk kažkuriomis savo nemiklaus kūnelio vietomis, greičiausiai – stuburu, nujauti, kad ateina galas. Giltinė kaso dalgiu tavo nugarą, šnopuoja ir kužda tau į pakaušį: „Netrukus visi tuo paspringsite.” Gyvenk linksmai, žmogau, kas tau belieka.

Kovo 17 d.

Kartais atrodo, kad kai kurių dienų scenarijus rašo klounai. Štai kad ir šiandien – prieš vakarines mišias turėjau išklausyti ganėtinai tragikomišką išpažintį. Viena pasipiktinusi moteriškė skundėsi kaimynu, kuris esą neištikimas savo sutuoktinei su nebyle.

– O Sadoma, Gomora! – moters riksmas aidi per visą bažnyčią. – Jis daro TAI su kažkokia pasileidusia kurčnebyle, nepaisant to, kad jo žmona dangiškos išvaizdos būtybė, tikras grožio įsikūnijimas. Ar galite tuo patikėti? Nesuprantu, kuo ta kurčnebylė jį pakerėjo? Dar gerai, kad ne su kokia akląja ar bekoje. Ar Dievas mato, kur ritasi pasaulis?!

Bandžiau raminti ją, sakydamas, kad atgailos sakramentas skirtas nuosavų nuodėmių išpažinimui, o ne kaimynų linksniavimui, tačiau ji niekaip nesustojo, tad turėjau griežtai išprašyti lauk iš klausyklos. Žmonių į mišias susirinko nedaug. Tilpau į privalomas keturiasdešimt penkias minutes, po to skubiai užrakinęs bažnyčią pasislėpiau nuo visų klebonijoje. Kava ir laikraščiai lovoje, kas gali būti geriau? Taigi, ateinančios savaitės astrologės Jadvygos tantrinis horoskopas Avinui:

„Kiekviena pora analiniam seksui turi pribręsti, tam reikia laiko. Retai kada viskas pavyksta iš pirmo karto, nes dažniausiai bandoma per anksti, skubotai, kai partneriai dar neįgavę šimtaprocentinio pasitikėjimo vienas kitu. Kartais reikia perlipti per save tam, kad sutiktum atsiduoti ar pristabdytum nenumaldomą troškimą. Turite kontroliuoti savo seksualinį susijaudinimą. Svarbi įsiskverbimo į partnerę pajauta bei vienovė. Venkite per didelės pornografinės potekstės. Skubėjimas šiuose reikaluose visuomet pražūtingas dalykas, nes skubant galima sužeisti, ir taip atimti bet kokį tolesnį susidomėjimą šiuo reikalu. Apskritai, analinis seksas turi kažką homoseksualaus, uždrausto. Rytuose jogai tiki, kad išsiliejimas į juodąją moters angą atima iš partnerio žvėrišką energijos kiekį, todėl nerekomenduojama praktikuoti tokių santykių itin dažnai, nes tai gresia visišku vyro išsekimu, netgi mirtimi.”

Teeina visi pasaulio astrologai bybiop su tokiais horoskopais. Šiuos dalykus jie gali aiškinti vaikams su defektais, ne man. Prisiskaito žmonės visokių niekalų, paskui vaikšto Marijos žemės paviršiumi išpistomis smegenimis, apie nieką daugiau negalvodami. Pas mus kaime tokiems pasakytų trumpai ir aiškiai: „Go fuck your selfs in the ass.”*

————

* Išsikruškit. angl.

Kovo 18 d.

Vakarop pašokti iš lovos privertė įnirtingas beldimas į duris. Kurį laiką svarsčiau, ar atidaryti, kol galiausiai smalsumas paėmė viršų. Lauke, ant klebonijos slenksčio, stovėjo gerai įmitęs aukštaūgis žaliūkas, apdovanotas ilga varine barzda bei tankia į visus šonus susivėlusių plaukų kupeta, visiškai uždengiančia kaktą ir akis.

– Sveikas, klebone, yra kalba. Mano vardas Anastazas, dirbu vitražus bažnyčioms, o ir šiaip langus stiklinu. Pėsčias atkeliavau iš Vilniaus, priimk nakčiai pernakvot, nepavaryk prašančio, – bėrė žodžius kaip kruopas atvykėlis.

Turėjau pakviesti vidun. Kelios minutės apsižiūrėjimo, pora padrikų frazių, ir ėmiau suprasti, kad reikalai kvepia ne itin geru.  Permetęs akimis kambarius Anastazas nusviedė į kampą kelioninį krepšį  ir ilgam parimo ties langu.

– Pavasaris, moterys sprogsta kartu su medžiais, aš taip pat šiek tiek detonuoju. Kas čia per stulpai susmaigstyti prie kelio? Taip siaubingai transliuoja, gali bet kokią šventą mintį sujaukti. Negerai šitaip, bet tiek jau to. Gal turi ko nors degančio į burną, demonams apraminti? – nesulaukęs atsakymo pats ėmė landžioti po spinteles. – Kartu su Jėzumi galiu išgerti litrą degtinės, o vis tiek išlieku blaivus. Matai, be intymaus santykio su juo man žaibiškai lydosi smegenys.

Nesupratau, ką jis turėjo omenyje: alkoholį ar Jėzų, nepaisant to monologas tęsėsi. Svečias vis kalbėjo ir kalbėjo neužsičiaupdamas.

– Beje, dėl ko atvykau? Jėzus man pasakė, kad dėl tavęs vyksta kova ir kad turiu tave apsaugoti. Apsaugoti nuo demonų bei jų pakalikų. Visa savo egzistencija jaučiu – esi didelėje nuodėmėje. Turi magnetolą? Pasiklausysim, kaip Jėzus transliuoja per senus Hiperbolės įrašus. Esu paskutinis iš pranašų, tad išsiilk mano žodžio, ir mes kardu bei ugnimi atstatysime Jėzaus bažnyčią.

To man kaip ir visai pakako. Pasakiau, kad kaži kokio gėralo turiu galiniame kambaryje, kur nuėjęs tyliausiai atidariau langą ir pasipuošęs nudėvėtomis šlepetėmis bei pižama bėgomis nurūkau iki artimiausio kaimyno kviestis pagalbos. Anastazą išvežė rūškani tarsi apokalipsės raiteliai komisariato pareigūnai, nors, mano nuomone, būtų pakakę ir greitosios.

Kovo 19 d.

Vietiniame rajono laikraštyje atspausdintas piktas straipsnis antrašte „Griūvanti Kiesiškio bažnyčia”. Kažkokia jauna, neapsiplunksnavusi žurnalistė išdrįso užsipulti mano kuklią personą dėl varvančio parapijos maldos namų stogo bei dar keleto nežymių defektų pastato išorėje. Esą per paskutiniuosius dešimtį metų  visiškai apleidau XVIII a. architektūrinio ansamblio renovacijos darbus, prašvilpiau šiam reikalui skirtas paveldosaugos fondo lėšas ir dar bala žino ką nutaisiau. Be viso ko, jai užkliuvo mano griežtas būdas, atsainiai laikomos mišios, polinkis į alkoholizmą. Viskas parapijoje ne taip, iki klebono eilinę dieną neprisibelsi, klesti didžiausia netvarka. Vienu žodžiu -kaltina visomis mirtinomis pasaulio nuodėmėmis iš karto. Kas per gyvenimą nuodijanti pinda? Tokias viduramžiais degindavome ant laužo, nardindavome į vandenį ar bent jau padoriai išplakdavome rykštėmis. O dabar, ką gi tu šitai gamtos ir gyvenimo nuskriaustai vargetai padarysi? Gali duoti kepurę prišikti, dantį išmušti, galvą nukirsti ir dar ant kapo nusispjauti, vis tiek nieko neįtikinsi, kad ji meluoja. Reikės pašnekėti su vyskupu, gal bent jau pavyks tą velnio iškruštą bobą visiems laikams atskirti nuo bažnyčios. Ir iš kur tokios ant šios žemės atsiranda?

Kovo 20 d.

Į vakarines mišias susirinko penki žmonės. Visiškų bedievių ir netikėlių kraštas. Stačiai bankrotas, o vis tiek laikiau mišias pripelijusioje, šaltoje, pelių apspistoje bažnyčioje. Graužikai, ir tie religingesni nei žmonės. Nieko nekaltinu, net savęs, yra kaip yra, bet kažkas ne taip… Pradėjęs trisdešimt aštuntus metus ėdu šprotus iš konservų dėžučių, užuot kimšęs į skrandį šiltą mylimos moters ruoštą žuvienę. Tokia situacija negali būti priimtina jokiam žmogui. Absoliuti neprižiūrimo kūno ir sielos bejėgystė, gyvojo tikėjimo trūkumas. Matyt, nesu pritaikytas šiam muštro, celibato, religinių barkodų pasauliui. Pavargau būti vienas. Norisi nuvykti į Vatikaną, sukviesti žurnalistus ir demonstratyviai pasikarti ant Švento Petro bazilikos vartų.

Kovo 25 d.

Naktimis mane persekioja karo kovų vaizdiniai.  Absurdas, baimė, iracionalumas, chaosas. Kankina tokie nepakeliami košmarai, kad prabundu šlapias, visas išpiltas prakaito, drebančiomis rankomis  ir nebesuvokiu, kur esu. Siaubas, kiek vaikinų negrįžo, kiek apskritai nebeturi galimybės prabusti. Karo mašina negailestingai suima tave savo gniaužtais ir traiško taip, kad dažniausiai atiduodi gyvastį, o jei per stebuklą pavyksta ištrūkti, prisiminimai tave persekioja visą likusį gyvenimą. Norisi apsikabinti pagalvę ir linguoti, linguoti, kad tas sunkus slegiantis niekis, išsklidęs ore, ištirptų. Kartais pačiais paryčiais, auštant, atrodo, jog negaliu nė krustelti, nepajėgiu atmerkti akių. Didžiulis monstriškas gyvis, užgulęs visą kūną, šnopuoja į veidą. Juntu iš jo nasrų drimbančias seiles ant savo lūpų, bandau sujudėti – nepavyksta! Pašėlusiai daužosi širdis, sunku įkvėpti. Velnias, kaip nusivažiavau. O dar sloga, kosulys, odos bėrimas. Matyt, kažkur persišaldžiau, ne kitaip. Imunitetas visiškai nusilpęs, dirbu sirgdamas, visų apleistas, be šilto maisto, artimo globos. Visur dulkės, voratinkliai, klebonijoje šėtonas koją nusilaužtų. Išsekau ir fiziškai, ir dvasiškai, nieko nebenoriu, niekas nebesvarbu. Su liūdesiu prisimenu tuos laikus, kai rimčiau susirgus Fernandas išsitiesdavo man ant krūtinės, uždengdamas kaklą savo minkšta, pūkuota, daugiaspalve uodega, ir imdavo burgzti tarsi nedidelio galingumo dyzelinis varikliukas. Nuo to man visuomet palengvėdavo, o dabar… Neįsivaizduoju, kaip reikės iš viso to išsikapstyti.

Kovo 26 d.

Karščiuoju, negalėdamas normaliai judėti, kvėpuoti, melstis. Temperatūra 39′9 Celsijaus, gripas laužo kaulus, be perstojo muša karštis. Skauda akis, nosį, odą, krūtinę kamuoja beprotiškas dusulys. Klebonijoje nė vieno gyvo žmogaus, kad nors kas galėtų bent stiklą vandens paduoti, kaktą suvilgyti. Dingo visi kaip į žemę, išperos. Gerklė išdžiūvus, kraujuoja, spjaudausi kažkokia neaiškia medžiaga, panašia į gleives ar pasišlykštėtinas atplaišas, skylančias nuo liepsnojančių mano plaučių paviršiaus. Prisnargliavau ištisus tualetinio popieriaus kilometrus. Rodos, netrukus pats atgrasiausias manojo vidaus tūris užtvindys visą šią Dievo reikmėms paskirtą patalpą, galinga tėkme išsiverš į ištryptą klebonijos kiemą, paskandins šitame jovale visas kaimo gatves bei pastatus su jų sukruštais šeimynykščiais, jų nevispročiais palikuonimis ir keletu vargais negalais sukombinuotų naminių gyvulių. Pats, kaip tik sugebu, vilgau nuo marškinių atplėštą audeklą spirite, vynioju į polietileną ir rišuosi aplink kaklą. Karštis neslopsta. Bandžiau pasistatyti taures, nusideginau ranką. Angelės telefonas išjungtas, zakristijonas Molėtuose. Išgraužk, kad nori. Esu visiškoje duobėje – jaučiuosi siaubingai, nepajėgiu valgyti, neužmiegu. Trūksta paprasčiausio žmogiško rūpesčio, draugiškos rankos ant peties, kurios nesugeba atstoti net visuomet išganantis  alkoholis. Manęs niekas negelbsti, aš vienas kaip pirštas, styrantis eiliniam apaštalui tarp kojų.

Kovo 29 d.

Kiesiškyje man blogai, esu išsekęs nuo visiškos beprasmybės. Dvasią kamuojantis nerimas nepaliauja deginęs nė akimirką, jaučiuosi velniškai vienišas. Negaliu nieko daryti, dažniausiai gulinėju. Už lango dar viena prarasta pavasario diena. Kai aplinkui trinasi žmonės –  ištinka isterija, pasilieku vienas –  kankina apatija arba nerimas. Širdis permuša, kūnas sopa, o ego nebepakeldamas vienatvės pavargsta aukotis, trokšta būti atjaustas, mylimas. Totalus gyvenimo paralyžius. Celibato kryžius pasireiškia visu gražumu. Nėr kam manimi pasirūpinti. Vis neapleidžia siaubingas nesaugumo jausmas. Guldamasis nakčiai, lovoje įsivaizduoju virš savęs kabančią nedidelę pasidabruotą giljotiną. Ausyse taip ir skamba jos skleidžiamas „cak, cak”. Esu apimtas beprasmybės vėžio, kuris grauždamas vidų naikina mane tarsi geležį rūdys. Nežinau, ką daryti, išprotėsiu – ne kitaip. Tokia būsena lygi dvasinei mirčiai.

Dienos valandas leidžiu vienas, paskendęs liūdnose mintyse, viskam abejingas, nutolęs nuo viso gyvojo pasaulio, praradęs savyje kažką itin svarbaus ir neatšaukiamo. Religija, kunigystė, Dievo artumas man niekuomet nebuvo tvirta užuovėja, bet visgi turėjau už ko laikytis. O dabar tas sunkiai apčiuopiamas daiktas –  esminė gyvasties būtinybė – sulūžo mano viduje, sutrupėjo į mažutėlius šipuliukus, o paskui visam skausmingai ir negrįžtamai pasišalino iš organizmo su prakaito lašais, šlapimu bei kitomis dvokiančiomis išskyromis, palikdamas tuščią kevalą, kiautą be emociškai prasmingo turinio. Jau kelias dienas neišeinu į lauką, nesiskutu, nesiprausiu, beveik nevalgau, neįsileidžiu žmonių į namus. Varau juos lauk su nepakeliamai tūžmingu užgauliojimu, palydėdamas daugiaaukščiais prakeiksmais. Šie stebisi, žegnojasi, purto nuo blogų minčių apsunkusiais galvas ir pėdina šalin tarsi uodegas pabrukę šunys. Dažniausiai stebiu sustingusiu debilo žvilgsniu kokią nejudančią dėmę purvinose klebonijos lubose, bandydamas susigaudyti, kuriame likiminės sinusoidės taške atsidūriau ir kaip man iš to taško išsikapstyti.

Kovo 31 d.

O atrodė, kad diena bus tokia kaip visos. Niekuo neišsiskirianti, štampuota ant begalinio patologiškai banalių dienų konvejerio. Tikėjausi, kad niekas šioje žemėje nėra pajėgus nutraukti mano savigailos, savigraužos, savinaikos rutinos. Kur tau, negali būti taip blogai, kad neįvyktų kas nors dar blogesnio už jau esamą padėtį. Visatos dėsnis: „Tau blogai? Pabloginsim dar, ir tau pagerės.”

Žinia apie draugo žūtį pasiekė klausantis rytinės radijo laidos. Snūduriuodamas supamojoje kėdėje išgirdau trumpame dvyliktos valandos naujienų tarnybos pranešime nuskambėjusią frazę: „Šią naktį Kaune, Alsėdžių gatvėje kilusiame gaisre tragiškai žuvo „Lietuvos žinių” žurnalistas Audrius Šalna. Gaisro priežastys nenustatytos.” Viešpatie, kodėl tu pasiimi geriausius, o tokius pasaulio perėjūnus kaip aš laikai saugiame savo užantyje, neleisdamas nė plaukui nukristi nuo vėjų prikimštos galvos. Prieš akis iškyla bičiulio paveikslas. Regiu jį pirmosiomis mūsų pažinties dienomis, nedrąsų, baikščiai į nepažintą pasaulį žvelgiančiomis akimis. Vėliau –  kalnų perėjose kopiantį stačiausiais uolų šlaitais, naktį besišildantį prie vos rusenančio laužo. Galiausiai prisimenu grįžusį po tarnybos namo. Audrius mūšyje netekęs dešinės kojos, išdidus ir nepalaužiamas, niekuomet nedėvintis protezo, nenorintis maskuoti savo negalios. Niekad negirdėjau jo dejuojančio, besiskundžiančio sveikata, sunkia materialine padėtimi. O dabar tokia staigi, beprasmė mirtis. Gyvenimas žiaurus visais metų laikais.

Balandžio 1 d.

Mišių nelaikiau, susitariau, kad mane pakeistų gretimos parapijos klebonas, su kuriuo santykiai nors ir ne itin draugiški, bet žmogus jis geras, iškart suprato, jog reikalas rimtas. Išvažiavau anksti, visą kelią ligi pat Kauno skendėjau armijos laikų prisiminimuose.

Mus pašaukė aštuoniasdešimt aštuntais metais į tarnybą Kalnų Karabache. Buvome vieni paskutiniųjų lietuvių šauktinių, tarnavusių sovietų armijoje. Kraštas pasitaikė atšiaurus, nesvetingas. Kalnai, siaurutės perėjos, žmonės per anksti pasenusiais veidais. Atvykus į kokį atokų kaimelį susidarydavo įspūdis, kad su visomis to krašto moterimis permiegojo vienas ir tas pats vyras. Visi kaimo gyventojai vienodais incesto bei genų mutacijų sudarkytais veidais, kamuojami įvairiausių susirgimų. Ypač negražios atrodė jų moterys. Arkliški, stipriai į priekį atsikišę dantys keldavo itin nemalonius jausmus. Nebuvo nė minties su kuria nors iš jų numalšinti nuolat kamuojantį kūno geidulį. Jautėmės vieniši tarsi Tombovo vilkai, išplėšti iš gimtinės tarp svetimų, nesuprantamų, priešiškai nusiteikusių žmogystų. Užvalgius jų siūlomo maisto mus išmušdavo votys, susirgdavom dizenterija, skrandžiuose atsiverdavo žaizdos. Nepaisant to, negalėdavome atsisakyti. Toks poelgis būtų neapsakomai įžeidęs šeimininkus. Niekada negalėjai žinoti, ar šis saulėlydis tau nėra paskutinis.

Visoje divizijoje buvome tik trys lietuviai: Audrius, Gvidas Montvila ir aš. Laikėmės vienas už kito kaip už sienos. Rusų dalinyje beveik nebuvo, valdžią laikė čiurbanai*. Jei būtų tekę ten atsidurti vienam, ilgai nebūčiau tempęs. Iš pradžių vietiniai bandė kabinėtis, tačiau po to, kai keletas jų ilgam laikui atsidūrė karo lauko ligoninėje, su mumis pradėjo skaitytis. Buvome paskirti į snaiperių kuopą, dažnai reikėdavo eiti į budėjimus ar naktinius žygius, dalyvavome ne viename susišaudyme. Po dvejų metų tarnybos grįžome visai kiti žmonės.

Audrius buvo pašarvotas Jonavos gatvėje, „Paskutinės vilties” laidojimo namuose. Įėjus į prietemoje skendinčią patalpą iš karto padvelkė šalčiu. Šonuose degė kelios apvarvėjusios žvakės, centre – kabantis ore plieninis kryžius. Iš prie lubų pritvirtintų kolonėlių trūkinėdamas sklido prastos kokybės muzikinis įrašas. Grojo Bachą ar Hendelį, nesu tuo tikras. Karsto dangtis užvertas, ant jo paguldytos dvi baltos lelijos. Vienas skurdus vainikas iš Lietuvos žurnalistų sąjungos. Viskas. Jokių žmonių, išskyrus aukštą tamsiaplaukę vešliais, garbanotais, į kuodą surištais plaukais. Moteris man pasirodė labai patraukli. Priėjęs prie karsto, nulenkiau galvą, persižegnojau. Niekaip nepavyko sutelkti dėmesio maldai, negalėjau atitraukti akių nuo pabalusio švelnių bruožų veido. Garbanės skruostais ritosi ašaros. Akimirką mano žvilgsnis sustojo ties jos kaklą puošusiu precizišku spygliuotos vielos vainiko piešiniu. Kiekviena tatuiruotę nešiojanti moteris turi savo istoriją.

Pasiūliau jai savo nosinę. Moteris ištiesė ranką, stipriai sugniaužė, akimirką lytėjome vienas kitą, tada pakėlė akis, atitraukė ranką, įsižiūrėjo įdėmiai, bet ne veriančiai, greičiau glostančiai ir nusišluostė akis. Pasiūliau ne iš mandagumo ar gailesčio, ne tam, kad palaikyčiau slogią būties valandą, tiesiog pasinaudojau patogia proga susipažinti.

Praėjus kiek laiko išėjome į terasą parūkyti, ji giliai įtraukė dūmą ir įsižiūrėjusi kažkur į horizontą ištarė:

– Vakar visi Šilainiai staiga pusvalandį liko be elektros. Kažkoks vyras užlipo į elektros pastotę, išleido visą alyvą ir pasidegė. Jį taip ir rado suanglėjusį pastotės viršuje. Keista mirtis, niekad apie tokią nebūčiau pagalvojusi.

– Matyt, turėjo tam rimtą priežastį, gal sirgo kuo ar buvo įsimylėjęs, – man sunkiai sekėsi rasti tinkamus žodžius.

– Matyt, – moteris išpūtė dūmų kamuolį. – Esu parašiusi devyniasdešimt devynis eilėraščius apie skirtingus savižudybės būdus, bet pristigau drąsos nors vieną jų įgyvendinti, o jis nepristigo. Labai originalus būdas, sakyčiau, –  ji išlaikė nedidelę pauzę, po to prisistatė: –  Mano vardas Adrija, Audrius mane mylėjo.

Įsišnekėjus paaiškėjo, kad Adrija su Audriumi bendravo keletą metų, rodos, kurį laiką buvo meilužiai, ar kažkas panašaus. Esą ji sumokėjusi už laidotuves, nes Audriaus motina mirusi, o tėvas nežinia kur.

Dar mokydamiesi seminarijoje naudojomės snaiperių metodu, norėdami bičiuliams parodyti vieną ar kitą gatve žingsniuojančią ilgakoję gražuolę. Vadinome tai valandų skaičiavimu. Visa erdvė aplink žmogų padalinama į dvylika dalių, atitinkančių ciferblato padalas. Erdvę už nugaros nurodo šešios, ištiestos dešinės rankos kryptį –  trys, kairės –  devynios, erdvę esančią priešais tave –  dvylika. Tarpinės valandos sukonkretina taikinio dislokaciją, pvz.: Kaip tau ta aukšta brunetė pusę penkių? Ar matai tą kekšytę peroksidiniais plaukais antrą valandą? Taip pat naudojome vertinimo balais sistemą: aštuoni, devyni, dešimt, karalienė. Dėl karalienės buvo galima numirti. Sakydavome, kad nukabinus karalienę būtų niekšiška pasilaikyti ją sau. Tokia moteris nors kartą gyvenime turėtų būti pasiekiama kiekvienam vyrui. Tik tokiu atveju vyro nugyventas gyvenimas gali būti laikomas prasmingu. Adrija neabejotinai turėjo karališko kraujo.

———————————-

*Čiurbanas (čiurka) rus. – kelmas, ar nedidelė trinka, šiuo vardu vadinami armijoje tarnaujantys siauraakiai.

Balandžio 2d.

Laidotuvių procesijos metu žemę dengė dulksna. Pilkas, monolitinis pavasario dangus nebuvo gailestingas velioniui, tad patį vidurdienį Romainių kapinėse žmonių susirinko nedaug. Keli pensinio amžiaus kaimynai, pora Audriaus kolegų žurnalistų ir aš su naująja pažįstama. Karstui leidžiantis į duobę atsargiai stebėjau, kaip Adrijos plaukais laigę smulkūs lietaus lašai jungėsi į miniatiūrinį upelį, kuris tekėdamas laiba kaklo linija slėpėsi už švarkelio apykaklės ir ten garavo nuo tobulu kūnu sklindančio karščio. O siaube, net sakydamas atsisveikinimo kalbą negalėjau atitraukti nuo jos akių. Visiškas išskydimas, niekaip nesuėmiau savęs į rankas. Žydų Dievas buvo teisus – kiekviena moteris turi kažką iš velnio. Manau, ji pastebėjo mano susidomėjimą nors to ir neišdavė. Nukritus paskutiniams žemės grumstams Adrija ant kapo ranka nubrėžė kryžių, po to, priėjusi prie manęs, pašnibždėjo į ausį:

–  Kunige, ar sutiktumėte su  manimi papietauti?

Adrijos pasiūlymas man pasirodė netikėtas. Šiek tiek sutrikau, išlemenau kažką apie tai, kad iki vakaro būtinai privalau nuvykti į Kiesiškį. Tada ji palinko dar arčiau manęs glostydama manąsias ausis aksominio tembro balsu.

– Vienas mano pažįstamas VDU dėstytojas paleido į pasaulį gana taiklią frazę: intelektualas, kuris nesugeba bent vieną kartą per dešimtį metų pasižiūrėti į akis prostitutei ir pakviesti ją pietų, – ,,tikras intelektualas”. Manau, jis teisus, nors sakė tai su didele ironijos doze. Negali atsitverti nuo tamsiųjų gyvenimo pusių, nes taip save riboji, uždarai horizontus, tampi pasmerktas lindėti sandariame stiklo taros kalėjime. Nėra skirtumo, ar perskaitėte tūkstantį knygų, ar vieną, jei nepasinaudojate žiniomis, tikrindamas jas realiame čia ir dabar gyvenime. Sutikite, labai prašau.

Sutikau, kas bus – tas bus. Tik drovėdamasis paprašiau nesikreipti į mane Jūs, nes tai labai įpareigoja. Tada sėdome į automobilius ir patraukėme į netoli esančią kaukazietiškų patiekalų užkandinę. Adrija vairavo naują „Lexus” firmos sedaną, tad man nejučia iškilo klausimas apie jos pajamas ir finansinę nepriklausomybę. Apskritai, būtų naudinga sužinoti, kas ji tokia ir ko jai iš manęs prisireikė.

– Audrius pasakojo, kad tu išgelbėjai jam gyvybę, – pratarė Adrija prie pietų stalo, lėtais, atsargiais judesiais maišydama kavą.

– Gelbėdamas jį kartu saugojau ir savo kailį. Audriaus sužeidimas suteikė priežastį pasišalinti iš kovos lauko. Nešiau jį  užsivertęs ant pečių, tad kartu jis buvo ir skydas, pridengiantis mano nugarą. Dar neaišku, kuris kurį išgelbėjo. Apskritai, metai, praleisti kariuomenėje, buvo ypač sunkūs, stebiuosi, kaip pavyko išgyventi iki šių dienų.

– Jei jau kalbame apie išgyvenimą, tai noriu įvardinti priežastį, dėl kurios Jus, atleisk, tave čia pasikviečiau. Mane kankina labai rimtos abejonės.

– Abejonės dėl ko?

– Policija atlikusi gaisro priežasčių tyrimą nustatė, kad namas užsidegė nuo lovoje neužgesintos cigaretės, o juk Audrius niekuomet nerūkė. Vartojo išimtinai alkoholį, netgi žolės netraukdavo. Esą ji ir tabakas kenkia sveikatai, o alkoholis nedidelėmis dozėmis gydo ir kūną, ir sielą.

– Jeigu jie taip nustatė, vadinasi, turėjo tam pagrindo. O net jei gaisras kilo ne nuo neužgesintos cigaretės, o tarkim nuo blogos elektros izoliacijos, koks skirtumas? Vis tiek rezultatas tas pats – amžino poilsio buveinė po velėna.

– Skirtumas yra ir jis esminis. Nuo blogos elektros izoliacijos namas negalėjo užsidegti, nes elektra jam buvo atjungta jau kelis mėnesius. Audrius neįstengė susimokėti prisikaupusių skolų. Jis vos prasimaitindavo. Pensija minimali, kartais ką nors uždirbdavo iš publikacijų dienraštyje, bet to tikrai nepakako.

– Nelabai suprantu, kur link suki. Vienokios mirties priežastys ar kitokios, Audriaus mūsų tarpe nebėra. Žinau, kad tau jis buvo brangus, aš jam taip pat jaučiau kuo šilčiausius jausmus, bet jo nebesugrąžinsi.

Mano žodžiai neatšaldė Adrijos įkarščio. Pamojusi oficiantui ji užsisakė porciją martinio ir vienu mauku ištuštinusi stiklą ėmė pasakoti neįtikėtiną istoriją, kuria aš nė per nago juodymą nepatikėjau, na, bent jau iš pradžių. Esą Audrius dienraštyje „Lietuvos žinios” publikavo straipsnių ciklą, nukreiptą prieš didžiųjų šalies prekybos tinklų dominavimą rinkoje. Tyrė įvairias machinacijas, susijusias su žiauriu darbuotojų išnaudojimu, finansinį piktnaudžiavimą bei nesiskaitymą su tiekėjais. Be to, jo mirties vakarą kaimynai matė prie namų stovėjusį įtartiną prabangų visureigį. Tokios mašinos tame rajone niekuomet niekas anksčiau nėra regėjęs. Vienu žodžiu, ji įtaria smurtinę Audriaus mirtį ir norėtų, kad aš padėčiau jai ką nors išsiaiškinti. Pasiūlymas manęs nesužavėjo. Akimirką Adrija man pasirodė lengvai trenkta pamišėle, norinčia savo nesveiku užsidegimu apkrėsti mano varganą, ir taip negaluojančią ekosistemą. Iš kitos pusės, vadinamasis tyrimas (Viešpatie, į ką aš įklimpau!) suteiktų puikią galimybę priartėti prie moters, kurios taip geidžiu, padėtų atrasti raktą nuo geležinės jos genitalijų vartų spynos. O ir amžiną atilsį Audriui esu šį bei tą skolingas. Ką gi, kiekvienas pamišimas vertas tiek, kiek sugebi juo sudominti kitus. Dvejojančia širdimi, stipriu niežuliu kelnėse ir angeliško tyrumo veido išraiška sutikau pasidomėti draugo mirtimi, ir  į tai nedelsiant sulaukiau žaibiško Adrijos pasiūlymo:

– Tave reikėtų pristatyti Henriui ir mano vyrui. Tie du niekšeliai sukasi prekybos srityje, tad gali būti, jog pažintis su jais padėtų sužinoti daugiau apie Audriaus mirtį.

– Papasakok man apie savo vyrą, – velnias, ji turi vyrą! Kas galėjo pagalvoti, kokia nesėkmė.

– Nidas – labai komplikuota asmenybė. Ne visai sveiko proto motina maitino jį krūtimi iki šešerių metų amžiaus. Jau būdamas pirmokėlis dar parbėgdavo namo per pertraukas iš mokyklos „pažįsti papo”. Kiemo vaikai dėl to žiauriai iš jo tyčiojosi. Gal todėl ir užaugo toks savotiškas. Kai susipažinome, jis nebuvo turtingas. Tik pradėjusi tapyti, labai abejojau savo kaip menininkės sugebėjimais. Jis paėmė tris mano paveikslus, nunešė į Dailininkų sąjungos galeriją ir paliko juos tenai nurodęs prie kiekvieno penkių tūkstančių litų kainą. Maždaug po mėnesio atsirado pirkėjas visoms trims drobėms. Kažkoks turčius iš Rusijos. Tą pačią dieną Nidas nuėjo į galeriją ir paveikslus atsiėmė. Tas poelgis paliko man didžiulį įspūdį. Nuo to laiko aš nesu pardavusi nė vieno savo paveikslo. Nidas superka visus mano darbus, tad aš nesu jų savininkė.

– Labai gražus gestas. Nesuprantu, kodėl tu jo nekenti?

Akimirką išvydau, kaip Adrijos veidas persimainė. Ji įkvėpė oro, užmerkė akis ir po kurio laiko ėmė pasakoti.

– Anksčiau mes daug keliavome, išvykdavome kur nors beveik kas antrą mėnesį. Lankėmės Katmandu, Samarkande, Naujojoje Gvinėjoje, tačiau vėliau jam tai pabodo. Kartą buvome apsistoję viename Balio viešbučių. Buvau trečią mėnesį nėščia. Patį pirmą vakarą Nidui pasirodė, kad flirtavau su vienu vyriškiu viešbučio terasoje. Mes kurį laiką maloniai kalbėjomės. Įprastas pokalbis apie keliones ir architektūrą. Jis nieko nesakė, tiesiog nuėjo į kambarį. Grįžusi išsitiesiau nuoga ant lovos, atsiverčiau vietinį turizmo gidą, ėmiau skaityti.

Nidas atsidarė barą, tada priėjo prie manęs ir apliejo paimtu iš baro viskiu, išpylė butelį. Mečiau į jį pagalvę, pašokusi nuo lovos, maudamasi kelnaites ėmiau reikalauti, kad jis išeitų. Jis šypsodamasis pareiškė, kad niekur neis. Tada pagrasinau, kad pati išeisiu. Nidas puolė prie durų, užrakino jas, o ištrauktą raktą įsikišo į kišenę. Aš puoliau prie telefono, Nidas nuraukė laidą, apsuko mane nugara į save, griebė už plaukų, parvertė ant žemės ir ėmė smaugti. Tapau bejėgė kaip nors pasipriešinti. Tuomet pajutau jo alkūnę ant savo sprando, o kitą ranką ant nosies ir burnos. Ėmiau stigti oro. Jis leido man akimirką įkvėpti ir vėl užčiaupė burną, dar labiau suspausdamas kaklą alkūne. Iš visų jėgų stengiausi nuplėšti jo ranką nuo savo veido. Man pavyko, atgavusi porai sekundžių kvapą pradėjau rėkti apie kūdikį, galvodama, kad tai Nidą paveiks, tačiau jis dar stipriau užspaudė kaklą ir burną. Tada kiek atsitraukė ir smogė man į pilvą. Aš paplūdau kraujais. Po kurio laiko patraukė nosį bei burną slėgusią ranką ir man, dar nespėjusiai atgauti kvapo, tiesiai į veidą išpylė  butelyje likusį viskį.

Vos atsipeikėjusi rėkiau ir maldavau, kad paleistų mane. Nidas vėl pradėjo tampyti mane už plaukų. Nežinau, kaip ištrūkau, bet atsigavusi toliau maldavau pasigailėjimo. Kai išvydau jį vėl artėjantį su atkištomis rankomis manęs link, puoliau prie durų ir ėmiau jas  trankydama klykti (aišku, lietuviškai). Staiga Nidas paėmė mano ranką ir padavė raktą. Atsirakinau ir basomis, vos negriūdama išbėgau į koridorių, ten stabtelėjau, nes šmėstelėjo vienintelė mintis – užrakinti jį, kad manęs daugiau nebepasiektų. Nidas, tarsi nieko nebūtų buvę, su šypsena veide tarė: „Gal tau batus atnešti?” –  ir išėjo į koridorių. Nieko nelaukusi puoliau į kambarį ir užsirakinau. Nidas dar kažką sakė, tačiau nebeklausiau, sukniubau ant žemės ir puoliau į isteriją. Mane ištiko priepuolis. Koridoriaus gale dar išgirdau jo žodžius: „Nieko sau nepasidaryk.” Kaip tu tikriausiai supratai, vaikelis neišgyveno.

– Tai labai skaudi istorija, jis tikras žvėris, – buvau šokiruotas Adrijos pasakojimo.

– Mes visi esame kažkiek žvėrys.

– Ką tu turi omenyje?

– Kartą Audrius įdomiai apibūdino savo terbikę, pririštą prie jo diržo. Odinė ji tokia, indėniška. Jis sako: čia yra omuo. Omuo gali būti didelis arba mažas. Priklauso nuo to, ką turi omenyje (terbikėj).

Balandžio 4 d.

Baigęs visas tas kalbas, Jėzus tarė savo mokiniams: „Jūs žinote, kad po dviejų dienų bus Velykos, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas nukryžiuoti”.

Tuomet aukštieji kunigai bei tautos seniūnai susirinko į rūmus vyriausiojo kunigo, kuris vadinosi Kajafas, ir nusprendė suimti Jėzų klasta ir nužudyti. Bet jie sakė „Tik ne per šventes, kad liaudyje nekiltų sąmyšio”.

Evangelija pagal Matą 26, 1 -5

Praėjo du tūkstančiai metų nuo Viešpaties prisikėlimo, o ant šios žemės niekas nepasikeitė. Išsigandę galimos pirkėjų reakcijos bei neabejotinos konkurentų sėkmės šalies prekybos tinklai ignoravo Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus raginimą nedirbti per didžiąsias šventes. Nepaisant Jo Ekscelencijos perspėjimų dėl tūkstančių prekybos įmonių darbuotojų, negalėsiančių švęsti Kristaus Prisikėlimo, tiek dėl žlungančio visuomenės pasitikėjimo stambiųjų verslininkų atsakingumu ir gera valia, pastarieji nusprendė gvieštis maksimalaus pelno. Pirmoji prekybininkų tarpusavio susitarimą neprekiauti per didžiąsias šventes sulaužė MAXIMA, vėliau tai padarė visas IKI prekybos tinklas, galiausiai prisijungė ir RIMI Lietuva. Duoto žodžio laikėsi tik NORFA.

Balandžio 8 d.

Rodos, paskutiniu metu mane užvaldžiusi psichopatologinė būsena kuriam laikui aprimo. Naujas miestas, nauja pažintis, naujas gyvenimas. Šiomis dienomis į Kiesiškio parapiją sunku prisiskambinti. Dienos metu, vakarais, o ypač naktimis jums atsiliepia įkyrus pypsintis signalas, pranešantis aiškiai ir nedviprasmiškai: telefono ryšys užimtas, bandykite surinkti vėliau. Nenutrūkstantys žodžių srautai, sakiniai, istorijos skrieja įkaitusiais laidais  žiebdami kibirkštis tarp taško A ir taško B tarsi dviejų netikėtai atradusių viena kitą planetų. „Merkurijus – Žemei, girdžiu Jus gerai, šitos salos ir vandenynai užburia. Esu visiškai praradęs save tobuliausių reljefų akivaizdoje.”, „Žemė – Merkurijui, už šiuos žodžius turėsite atsakyti, lauksiu rytojaus vizito.”

Balandžio 9 d.

Vos įžengus į patalpą padvelkė senstelėjusiu kvapų mišiniu, kuriame vyravo aliejinių dažų, smilkalų bei prakaito tonai. Kvapas skverbėsi į nosį aistriai glostydamas šnerves. Tai buvo erdvus raudonas kambarys, išklotas juodomis ąžuolinių lentų grindimis, daugybėje vietų gausiai suteptomis dažais. Ant žemės voliojosi spalvotos šilkinės pagalvės, kambario sienos veik aklinai nukabinėtos paveikslais, stumdomas veidrodis uždengtas tamsiu audeklu, molinis ąsotis, sklidinas beprotiškai aukštų, lubas siekiančių nendrių, rūbų pakaba kampe, masyvus krištolinis sietynas kambario viduryje, molbertas.

Gulėdama lovoje su baldakimu, kurio šoninės užuolaidos buvo nuleistos, Adrija vėdinosi ryškiaspalve permatomų nėrinių vėduokle.

– Tu visada toks rimtas ar moki ir nusišypsoti?

– Aš beveik visuomet šypsausi, ypač fotografijose. Dabar nesišypsau įvairovės dėlei. Rimtai. Kur galima rasti tualetą?

Jos vonioje, kosmetikos lentynėlėje stovėjo vibratorius, tiksliau taip vadinamas dildo, nes vibratoriai tėra elektroninė įranga, tuo tarpu dildo preciziškai atkartoja falologinį vyro grožį. Neabejotinas vienatvės požymis. Ilgai neužsilaikiau, tiesa, įdėmiai apžiūrėjau nedidelį bidė, tikėdamas užuosti kokį moterišką kvapą, bet jis buvo sterilus. Grįžus į kambarį prie manęs pribėgo šuo ir įdėmiai apuostė.

– Auginu tris šunis, buldogus. Jų amžius aštuoneri, devyneri ir vienuolika metų. Nidas juos visus padovanojo man per Kalėdas. Kaip tikriausiai pastebėjai, dešimtų metų šuo neišgyveno. Jie visi serga skirtingomis ligomis. Bardui negerai su akim, Deniras šlubuoja, o Morisui vėžys. Kiekvienas gauna skirtingus vaistus, kiekvienam reikalinga priežiūra. Tau gali pasirodyti, kad tai tik šunys, bet tai viskas, ką turiu.

– Mano santykis su šunimis pakankamai savitas. Esu jų ragavęs.

– Kartais matau regėjimus, todėl tikiu tavimi. Galiu daug apie tave papasakoti, – Adrijos balsas įgavo švelnų vyrų viliotojos tembrą.

– Malonėk pasitelkti savo regėjimus ir papasakok, kas aš per žmogus.

– Galiu pabandyti, jei nepataikysiu – pataisyk mane. Matau daug kančios, skausmo ir liūdesio. Tu buvai ramus, geras vaikis, tradicinių pažiūrų ir moralės normų, spėju, kad netikintis. Vaikystė ir jaunystė tavo lengva nebuvo, mokykloje mokeisi gerai, patirdamas sunkumus visada ieškojai sau vietos ir realizacijos. Po virtinės didelių išbandymų bei praradimų netikėtai atradai tikėjimą. Esi gana racionalus, nors kartu ir svajotojas, kartais per toli nuklystantis nuo realybės. Su tavim gali bendrauti tik labai ypatingi žmonės, tu retai būni atviras. Esi originalus, moki būti linksmas, bet dažnai užsisklendi savo mintyse ir pyksti ant idiotų, banalybės bei viso pasaulio. Esi tvirtas ir užsispyręs, nebijai sunkumų. Savo tikslą dažniausiai pasieki, tačiau per daug to neafišuoji, – Adrija įtraukė dūmą. – Su moterimis tau sunkiau. Joms tu patinki ir trauki savo ramumu, santūrumu, paslaptimi, tačiau po kiek laiko viskas pasidaro per daug painu, tau norisi laisvės, erdves. Turi kompleksų (kas jų neturi), todėl tau trūksta žmogaus, su kuriuo jaustumeisi gerai. Žinai, aš kažkada kūriau, tapiau paveikslus, buvau maištininkė. Viskas man neatrodė taip beprasmiška: tėvai buvo gyvi, nevyko jokie asmeniniai karai, neegzistavo draudimai, taisykles. Galėdavau paveikslais išlieti visą neapykantą, visą blogį, kuris į mane smelkėsi, turėjau dovaną. Tačiau tai praėjo, supratau, kad aš ne Marytė Melnikaitė ir nieko viena nepakeisiu, nustojau kovoti. O tu nesikrimsk, jei ką pasakiau ne taip. Reiktų tave geriau pažinti, kad suprasčiau, kas tu per paukštis. Tarp kitko, tu esi gražus vyras. Toks tikras vyriškas vyras.

– Dėkoju, tavo žodžiai glosto širdį. Turiu pripažinti, pataikei kokius devyniasdešimt procentų. Vienintelė vieta, kuri, mano manymu, neatitinka, – tai kompleksai. Nesu labai kompleksuotas, tiesa, kartais varžau save pirmojoje charakteristikos dalyje išvardintais dalykais, bet taip elgiuosi sąmoningai, – šiek tiek melavau, žinoma. Nenorėjau griauti savo herojinio įvaizdžio. – O apie tave negalėčiau daug pasakyti. Tu man – nežinoma žemė. Tiesa, du dalykai: pirma –  tavo IQ persismelkęs seksualumu, o tai , mano nuomone, yra stebėtinai puikus dalykas, ir antra   – tu labai graži krintant rytmečio lietui.

– Kaip matau, pamoką apie komplimentus esi gerai išmokęs, real gentleman. Noriu tave nupiešti, nusirenk ir įsitaisyk krėsle, – ji susirangė lovoje,  atlaisvėję šilkinio chalato atlapai atidengė krūtis. Tada paėmusi į rankas piešimo lapą įdėmiai stebėjo, kaip mano drabužiai vienas po kito atsiduria ant buduaro grindų. Atsisėdęs laisvai pražergiau kojas, gamta mane pakankamai apdovanojo, neturiu ko drovėtis.

Piešė susikaupusi, atidžiai vedžiodama paviršių plonutėle plunksna, retkarčiais merkdama ją į tamsios masės indą, pastatytą ant žemės. Kurį laiką tylėjome, sekdami vienas kitą akimis. Netrukus pajutau erekciją, šiek tiek įsikandau į lūpą, kad nenušvisčiau palaimingo idioto šypsena. Ji niekaip nereagavo, tik pratarė:

– Tušą naudoju tam, kad negalėčiau ištrinti. Man patinka negrįžtami procesai.

Po gero pusvalandžio Adrija pakilo nuo lovos ir lengvu mostu nusimetusi chalatą, apgręžė piešinį.

– Ką manai?

– Išties paveikslas panašus į mane. Tik mano instrumentas jame pavaizduotas ne itin korektiškai. Sakyčiau, mastelis ne visai tikslus.

– Na tą dar reikia įrodyti. Apsiavus batelius mano ūgis – du metrai. Ar esi dulkinęs dvimetrinę moterį?

– Nemanau, kad galėčiau atsisakyti…

Seniai neturėjau moters. Adrija paėmė mane grubiausiu iš žinomų leistinų būdų. Lytėdamas jos intymiausias vietas, skęsdamas kvapuose, regėdamas, kaip ji blaškosi, kandžiojasi, braižo nugarą, šnopuoja į mano veidą, išsiliedamas ir jausdamas jos lengvą virpėjimą, pasinėriau į goslią, nepermaldaujamą tamsą. Žvėris manyje paėmė viršų, ir aš lengvai pasidaviau. Paskutiniai jos ištarti žodžiai prieš mums užmiegant:

– Būk geras, apkamšyk mane. Aš tikra sušala.

Balandžio 10 d.

Tik reklamose žmones pažadina paslaptingas kavos iš Brazilijos kvapas, mane tuo tarpu prabudino spyris basa koja į šoną.

– Labas rytas, kaip miegojai, brangusis?

– Regėjau sapną. Saulėtą vasaros dieną einu taku, kuris driekiasi žaliuojančios pievos pakraščiu. Šalia teka sraunus upelis. Išvystu jame įsibridusias dvi jaunas indėnes, skurdžiai prisidengusias savo  nacionaliniais drabužiais. Toliau einam kartu, tiksliau jos mane vedasi. Tylomis, nepasakiusios nė žodžio. Prieiname didžiulę grotą, tokią uolą su įėjimu į vidų. O joje nenusakomo gylio ir platumo įduba, užpildyta skaidraus vandens, gal kokių trisdešimties metrų gylio ir penkiasdešimties skersmens. Vaizdas regimas iki pat dugno: ten oloje, po vandeniu, didžiulė menė, tarsi kas būtų viską įrengęs, o paskui užliejęs vandeniu. Židinys, sunkus granitinis stalas, meškos kailis ant grindų, odiniai foteliai, sienos nukabinėtos paveikslais, didžiulės žalvarinės žvakidės, o prie stalo išskleidusi rankas stovi milžiniška rudakailio sniego žmogaus iškamša. Indėnės meta į vandenį raudonus žiedlapius, kurie lėtai grimzta į dugną. Vaizdas bauginantis, sukaupiu visą drąsą ir tam, kad įrodyčiau savo vyriškumą, brendu į šaltutėlį vandenį ir plaukioju. Išbridus sapnas baigiasi.

– Geras sapnas, nors manau, kad jame nėra nieko mistiško. Turbūt jis  išryškina kažkokią labai svarbią tavo gyvenimo siekiamybę, kurią tu įsivaizduoji turįs išsikovoti arba įrodyti, kad esi jos vertas.

– Gal ir tavo tiesa, žavingoji, nesu dėl to tikras. Šiaip ar taip, dėkui už įžvalgą.

– Ai, baik, čia antroko supratimas. Žinai, išvis nelabai tikiu sapnų aiškinimu, jei juos aiškina ne pats sapnuojantis. Tik tu geriausiai žinai, ką tai gali reikšti, o tie vadovėliniai dalykai… na, jie gali būti kaip pramoga  arba, aišku, yra kolektyvines pasąmonės dalykai. Tie tokie gal ir bendresni.

– Žinai, kas juokingiausia? Tas vaizdas vis stovėjo man prieš akis, o kai papasakojau jį tau, mano vaizduotėje sniego žmogaus iškamša ėmė šokti.

– Gerai, pokštų šiai dienai pakaks. Aš tik dulkinuosi kaip beprotė, visus kitus dalykus atlieku itin racionaliai. Tad dabar galime pakalbėti apie reikalus, – jos veidas įgavo rimtumo išraišką. Adrija pakilo iš lovos, apsigaubė chalatu ir klestelėjo ant krėslo. – Norint patraukti mano vyro, o ir visos jo kompanijos dėmesį, tau reiktų užimti vietą kokioje nors reikšmingoje Kauno bažnyčioje, tokioje, kuri jiems atrodytų svarbi. Tada tave pristatysiu visai tai išsipusčiusiai publikai. Turėsi pasirodyti visu gražumu. Po to reikės prieiti prie kiekvieno iš jų atskirai, užmesti jauką. Manau, kad labai pasistengus, mums gali kas nors ir išdegti, – Adrijos akyse ėmė žaisti mažytis išdykęs chameleonas.

– Po Mikutavičiaus mirties Įgulos bažnyčia merdi. Neturėtų būti sunku gauti vikaro vietą Sobore. Pasišnekėsiu su vyskupu, manau, tai galima išspręsti. Kaip manai, pažindinantis su visa ta kompanija, man eksponuoti šviesiąją ar tamsiąją savo asmenybės pusę?

– Ištvirkimas čia pageidaujamas. Jei apsimesi kitu, nebūsi tuo, kas esi, jie tave atskleis.

– Tai kuo man prisistatyti? Kunigu? Manau, tokio jie dar neturėjo.

– Tu geros nuomonės apie save, kas be abejo sveikintina, – plačiai nusišypsojusi Adrija nusirąžė, tuo tarpu aš nusprendžiau eiti prie reikalo esmės.

– Gera nuomonė apie save dar niekam nepamaišė, – įkvėpiau ir sekundėlei sulaikiau plaučiuose orą. – Žurnalistinis klausimas: kokie artimiausi mūsų ateities planai?

– Jei klaustum Andriaus Kubiliaus, jis atsakytų: „Su šitais planais aš dar nesu susipažinęs. Čia reikia klausti ne manęs. Kol kas ne mano kompetencijoj šitas dalykas. Komisija atliks tyrimą, tada bus galima nuspręsti.” O jei klausi manęs, padėti būtų įdomu, bet didelių vilčių į mane nedėk. Vis tiek galų gale aš žmones tik įskaudinu ir pati pasiklystu savo jausmuose. Tiesa, tau reikės naujų drabužių ir automobilio.

Balandžio 14 d.

Norėdamas kiek galima spėriau sutvarkyti savo persikėlimo į Kauną reikalus nutariau aplankyti savo studijų laikų bičiulį, šiuo metu vyskupijos kurijoje užimantį aukštas pareigas.

– Benedicamus Domino, – pasisveikinau tik įžengęs pro duris.

– Dėjau skersą, – Salvijus kaip visuomet buvo puikiai nusiteikęs. – Koks velnias tave atnešė? Šimtas metų! Kaip išsilaikęs?

Viengungiškas Salvijaus buto apstatymas išsiskyrė ypatingu neturtu, tiesiog pabrėžtina panieka bet kokiai prabangai. Viename kambaryje – darbastalis, sofutė, sienos, iki lubų užgriozdintos įvairiausio plauko literatūra: laikraščiai, knygos, enciklopedijos, žodynai, daugybė žvakių. Kitas kambarys puikavosi sena viengule lova su paprastu mediniu kryželiu virš jos, drabužių spinta ir daugiau nieko. Persimetus keliomis frazėmis Salvijus grįžo iš miegamojo nešinas škotiško viskio buteliu.

– „Black higlander” – geriausias viskis pasaulyje. Nekeisčiau jo net į visas pasaulio kekšes,- bičiulis su neslepiama artėjančio malonumo laukimo išraiška dėstė taures. Po kelių stiklų viskio ir pluošto studijų laikų prisiminimų pasinėrėme į karštą diskusiją.

– Jėzus prisikėlė! Jis yra viskas! Nejuokinkit. O jei nebūtų prisikėlęs, atlikęs keleto magiškų triukų, tiesiog sakęs tai, ką sakė, ir numiręs? Ar tai būtų mažiau svarbu bei reikšminga? Tarp to, kaip turėtų būti, ir to, kas yra, tikrovėje žiojasi didžiulė properša. Dažnai svarstau, ar mes nesame saujelė apsimetėlių, siurbiančių iš žmonių pinigus? Megatinklas su daugiau nei milijardu vartotojų.

– Taip, bet ne visi praktikuoja, ne visi aukoja.

– Kurgi! Parodyk man bent vieną savo pažįstamą, kuris buvo palaidotas be dvasininko paslaugų. Ar tikrai mūsų atnešama nauda verta aukojamų pinigų, ar mes nemulkiname tikinčiųjų? Nejau bažnyčia yra vienintelis apynasris, laikantis žmonijos žvėrį? Ar jai vienai priklauso visos išimtinės teisės? – Salvijus ne juokais įsiaudrino. – UAB „Romos katalikų bažnyčia” nekilnojamo turto nuosavybės teisėmis ir įtaka nepralenks joks pasaulinis verslo koncernas ar konglomeratas. Visos tos kalbos apie sielovadą bei neturtą – ūkų ūkai, piktavališkas akių dūmimas. Vienas tikrai vertas dėmesio dalykas mūsų versle tai nuodėmių atleidimas. Krikštas, sutvirtinimas, ligonių patepimas – nieko apčiuopiamo, konvejeriu atliekami ritualai, o štai nuodėmių atleidimas kas kita. Niekas taip nemažina neurozių skaičiaus kaip išpažintys. Čia aš linkęs įžvelgti tam tikrą praktinę naudą. Yra nuodėmių, kurių žmogus tiesiog negali sau atleisti, o kunigas gali. Bet ar tikrai? Kas bus, kai po mirties milijonai žmonių degs liepsnose šaukdami: „Kodėl?! Juk mūsų nuodėmės buvo atleistos, mums pažadėjo…” Kartais man norisi, kad popiežiaus vietą užimtų nėščia homoseksuali juodaodė moteris. Gal tuomet mūsų struktūrose padvelktų nauji permainų vėjai. Vieni žmonės tiki, kad Dievas yra, kiti tiki, kad jo nėra. Iš esmės abu dalykai paremti tikėjimu. Dievui nusispjaut, tiki tu juo ar netiki. Tai nekeičia jo egzistencijos. Šitas klausimas svarbus tik tau pačiam. Bažnyčia visą laiką turėjo laikytis kairės, kategoriškai būti silpnųjų pusėje, o dabar ji tik snaudžia paskendusi privilegijose, sotaus ir ramaus gyvenimo užutėkyje. Vatikano šviesuoliai turėtų jausti, kad tai ilgai nesitęs, kad žmonės nustos eiti vien tik iš inercijos. Jei nebus suteiktas naujas, geresnis pagrindas burtis, būti drauge, bažnyčios ims tuštėti. Jos jau tuštėja. Kur racionali, agresyvi, sisteminga vartotojiškos visuomenės kritika, nuolatinis raginimas sustoti, ne monotoniškas pareiginis burbėjimas, o tikri pavojaus varpai?

– Manau, kad bijomasi atbaidyti pasiturinčius tikinčiuosius, prarasti tikėjimo vartotojus ir pinigų šaltinį. Juk tokiu atveju daugelis turtingųjų nusigręžtų, o iš vargšų ne ką tepaimsi.

– Visos religijos kada nors išsigimsta, nes jas kuria žmonės – netobuliausi Dievo sutvėrimai. Nors mes negalime spręsti, kurie iš mūsų esame teisūs, o kurie nuklydę. Bala nematė tos bažnyčios, pašnekam apie ką nors kitą. Juk ne šiaip sau mane aplankei.

Per daug nesileisdamas į smulkmenas išdėsčiau jam savo reikalo esmę. Tada kuriam laikui nutilome. Nejaukiai jausdamasis žiūrinėjau stiklo dugne žaidžiančias viskio liekanas.

– Iš esmės mums turi rūpėti tik du dalykai: tobulėjimas ir Dievo pažinimas. Kūryba ir mitologija, – kažkaip įdėmiai nužvelgęs Salvijus stengėsi sugauti mano žvilgsnį. – Kerštas tai blogio gyvasties pratęsimas. Neapdairus jėgų suteikimas jo antrajam kvėpavimui. Tavęs negąsdina tai, kad palikęs savo parapiją tapsi niekuo, turėsi arti kaip eilinis vikaras, paklūstantis visiems viršesniojo nurodymams? Ne kartą esu matęs, kaip dreba doriausi kunigai mindami vyskupo slenkstį, o užtarimą turintys niekšeliai atidarinėja duris koja. Na, gal ne koja, bet labai panašiai.

– Negąsdina. Esu tam pasirengęs. Mūsų įsivaizduojamos siekiamybės nerealios, hierarchija yra visur, net gamtoje. Galime ją maskuoti, įvynioti į kokią tik sugalvojame apgaulę, bet ji visada egzistuoja. Bažnyčia, kaip ir kariuomenė, iš esmės yra asmenį represuojanti institucija. Tą suvokiau dar studijuodamas. Iš tų laikų, kai dar mokėmės seminarijoje, pamenu vieną altaristą, kuris buvo senas, turėjo per šimtą metų. Taigi visiems, pirmą kartą sutiktiems, jis pasakodavo istoriją apie tai, kaip pirmaisiais studijų metais Maironis neišleido jo į tėvo laidotuves. Pagalvok, kiek laiko praėjo, o jis vis dar tai prisiminė. Tokie dalykai nepasimiršta. Perkėlimui įgyvendinti reikės pinigų?

– Vienas kitas švento Petro skatikas nepamaišytų, bet manau, kad to neprireiks. Padarysiu viską, ką galiu.

Išsiskyrėme gerokai po pusiaunakčio, prieš tai  tvirtai vyriškai apsikabinę. Gera žinoti, kad dar turi tikrų draugų.

Balandžio 16 d.

Po ilgo prieštaravimų ir ginčijimosi laikotarpio pasidaviau Adrijos įkalbinėjimams, tad šiandien leidomės į kelionę po naujosios lietuvių liaudies buities ir amatų muziejų. Tenai (dėl savaime suprantamų priežasčių man nesinori minėti to gigantomanijos išgimdyto monstro pavadinimo) Adrija išrinko man padorų velveto kostiumą, tris poras naujos patogios avalynės, taip pat krūvą džinsų, marškinių, džemperių, kvepalų ir netgi kremo rankoms. Žodžiu, atnaujino mano garderobą iš peties, ir dar už visa tai pati sumokėjo, už ką esu jai be galo dėkingas. Ponios ir ponai, iki šiol apie mano rengimosi stilių galima buvo pasakyti tik tiek, kad jo neturėjimas ir yra pats stilius. O dabar prieš jus stovi naujas žmogus, tik ką iškeptas šviežutėlis metroseksualas, arba metroaštuoniasdešimtšešių seksualas, jei būtume tikslūs. Vaikštinėjant po begalines parduotuvių, boutique, shopų, išparduotuvių alėjas mano dėmesį patraukė išskirtinės būtybės, užburiančios savo išoriniu trapumu, elegancija, grožiu ir, žinoma, liūdesiu. Kalbu apie tipinę šiuolaikinio turtuolio moterį. Ji niekuomet neina greta savo vyro, o tipena iš paskos. Nuolankiai tipenanti moteris, paslaugiai siūlanti savo pasturgalį jos prekių pirkėjui. Gamtos dovanotas grožis mainais į daiktus, prabangą, niekingus blizgančius dirbinėlius ar netgi kvapus. Tai galimybė ištarti: „Aš esu pono X dulkinama kalė, jis kartais nuleidžia į mano vidų. Būkit tokie mieli, žavėkitės manimi, nes aš to verta!”

Kuo atkreipia dėmesį Adrija, kas tikrai mane žavi ir traukia, tai faktas, kad žvelgdamas į ją matau visai kitokią moterį, autentišką ir savarankišką asmenybę, atsparią visai tai nevaldomo daiktiškumo magijai. Regiu ją visiškai kitoje šviesoje nei tas prekybos centrų fėjas. Tokią pat trapią, taip pat su liūdesiu veide, tačiau šis liūdesys kitoks, sukeltas ne begalinio nuobodulio ar pasišlykštėtino savo apgailėtinos egzistencijos suvokimo, o kažko didingesnio, labiau bauginančio. To, ko esmės man iki šiol nepavyko apčiuopti.

Vakare, grįžę į Adrijos namus, kartu žiūrėjome senus filmus su Hemfriu Bogartu: Kasablanką, Key Largo, Maltos sakalą. Adrija turėjo milžinišką kino kolekciją. Šiaip mane vemti verčia nuo senojo Holivudo, bet Hemfris tikrai šio to vertas. Jo filmai greičiausiai palieka tam tikrą hipnotizuojantį poveikį, nes vėliau, pagautas kažkokio romantinio jausmo, netikėtai prasitariau:

– Nors kunigams ir nedera šokti, kartais įsijungiu muziką ir šoku vienas tuščiuose namuose. Pasiduodu melodijai ir viską pamirštu. Net tai, kad Jis visuomet mane stebi.

– Nėra tokio įstatymo, galinčio uždrausti žmogui šokti. Stokis.

Ji pakilo nuo krėslo, įjungė muzikinį centrą ir paėmusi mane už rankų ėmė žavingai judėti pagal braziliškos bosanovos melodiją. Plastiški liekno kūno judesiai tarsi gėrė mažųjų būgnelių ritmą. Švelniai judančios rankos, klubai ir netgi besiplaikstantys plaukai transliavo pribloškiantį, šiek tiek laukinį energetinį lauką. Pirmą kartą gyvenime šokau su moterimi. Paauglystėje nevaikščiojau į šokius, paskui kariuomenė, seminarija. Linko kojos, jaudinausi, bet  buvo taip gera ir tikra.

Balandžio 18 d.

Nenumaldomos audros artėjimo nuojauta. Sėdėdamas klebonijos terasoje gurkšnoju portveiną, stebiu baltų ir juodų debesų tuntus, raižančius salvadorišką dangų, skrodžiančius jį Korėjos ryklių ar Kinijos tigrų pavidalais. Paskutinis mano vakaras Kiesiškyje. Keista, kad jaučiu sentimentus šiam velnio užkampiui, prastiems, netašytiems kaimo žmonėms, jų bėdoms ir rūpesčiams. Negalvojau, kad bus taip sunku atsisveikinti.

Naktį pėsčiomis nuėjau iki kapinių. Perbridęs drėgnus žolynus atsisėdau ant šlaite įrengto suolelio, ten įkvėpęs gaivaus oro gūsį nužvelgiau mėnesienos nutviekstus koplytstulpius, paminklinius akmenis, kryžius. Kai pagalvoji, kiek visokiausių žmonių, kiek neįtikėtinų likimų guli po mano kojomis, atskirti plonutėliu žemės sluoksniu. Gausybė skirtingų veidų, charakterių, istorijų, nusivylimų, nuodėmių palaidota tokiame mažame žemės lopinėlyje. Visa planeta – milžiniškas kapinynas su begaline nuolat mirštančių ir atsinaujinančių ląstelių ekosistema. Žmogus tėra taškas visatoje. Kad tai suprastum, netgi nebūtina į viską pažvelgti iš viršaus. Tereikia akimirkai užsimerkti, ištiesus ranką perbraukti pulsuojantį mozaikos paviršių, tą mažą gabalėlį, kuris prieinamas kiekvienam. Šis veiksmas padeda suvokti du elementarius dalykus – priešais tave užburiantis, paslaptingas, vienu metu žiaurus ir apdovanojantis pasaulis, nė velnio nepasiduodantis pažinimui. Niekada nežinai kodėl kartais gyvenimas su žmogumi elgiasi tarsi plačiai kojas skečianti kekšė, o kartais užlaužia rankas už nugaros ir bruka į subinę be jokio išankstinio perspėjimo.

Taip man bemąstant mėnulį užgožė debesys, viskas paskendo visiškoje tamsoje. Palikęs kapinių teritoriją patraukiau plentu, nematydamas nieko aplinkui. Tvyrojo absoliuti tyla, tik kartkartėmis pasigirsdavo kokios praskrendančios pelėdos ūbtelėjimas, ar kažkur sušlamėdavo krūmas. Gyvendamas mieste to niekuomet nepatirsi, betono džiunglės niekada neužmiega. Pagaliau, artėjant aušros metui, dešinėje įsižiebė žiburėlis, po to dar keli, tarsi ranka įjungiamos žvaigždės. Gerokai suplukau, kol pasiekiau kleboniją. Nuo jos slenksčio akies krašteliu sugavau senąjį stalių, paliekantį bažnyčią.

– Sveikas, Marcelinai, ką čia darai tokiu ankstyvu metu? Nejau Viešpaties pirštą išdrožei?

– O kaip gi, gatavas mažutėlis. Medį reikėjo pasendinti, kitaip skirtųsi nuo likusio kūno, o tai būtų gryniausia sarmata. Girdėjau, išvykstat? Va, kaip tyčia su savimi paėmiau. Kiba ženklas koks ar ką? Tu padabok, pasakyk, a matosi skirtumas? Ne? Taip ir galvojau, meistravai padirbta, nieko neprikiši, tiesa? – Marcelinas nušvito iš pasitenkinimo. – Rimtas darbas. Naktimis, prieš užmigdamas, vis galvodavau apie tai, kiek žmonių jį bučiuos, lytės tikėdamiesi sveikatos ar kokios kitos Dievo malonės.

Atsisveikinom šiltai apsikabinę. Kitus šeimynykščius palikau dar miegančius, susikroviau lagaminus į mašiną ir išvažiavau. Kam be reikalo ašaras laistyti, jų gyvenimas pakankamai graudus ir be manęs.

Balandžio 19 d.

Kiti miestai man visuomet atrodė šalti, painūs, klaidinantys savaisiais labirintais, dangstantys tikrąjį veidą, tuo tarpu Kaunas buvo sąlyginai aiškus, suprantamas. Visais laikais turėjęs tvirtą, neperlaužiamą stuburą miestas neatleido veidmainystės, puikybės, pagyrūniškumo. Tą išvysti ne iš karto, turi būti kantrus, nuoseklus stebėtojas, kol uždanga ima slysti ir tavo akyse atsiveria tikrasis miesto paveikslas. Kad ir kaip būtų keista, žmonės čia mažiau žiūri į tavo statusą, finansines pajamas nei Vilniuje ar kokiame kitame Lietuvos didmiestyje. Kaune dėmesys kreipiamas į asmenybę, gebėjimą bendrauti, artikuliuoti mintis. Čia ne taip dažnai išgirsi sostinėje įprastų frazių: „teisingas laiko leidimas”, „teisingas bendravimas”, „teisingi žmonės, draugai, restoranai, aprangos kodas, šunų kirpyklos”.

Šiknon tuos pasikėlusius Vilnijos krašto masturbatorius, rėkiančius, kad Kaunas – fekalinės kultūros miestas, kur Nemunas taip nešvankiai bučiuoja Nerį. Neteisūs jie nei per nago juodymą. Miestas turi ir žino savo vertę nepaisant to, kad kartais jam trūksta švaros, kosmetikos, protu bei sąžine pasižyminčios vadovybės. Čia vis dar gali susipažinti su mergina neturėdamas prabangaus automobilio arba turėdamas tik automobilį ir nieko daugiau, gali praleisti jame pribloškiančią nauja patirtimi naktį. Mieste daug vienišų žmonių, atvykusių iš visos šalies studijuoti, ieškoti darbo, įsitvirtinti, pabėgti nuo praeities. Visuomet rasi su kuo praleisti vakarą. Jau dabar vidumi jaučiu, kad esu daugiau kaunietis negu lietuvis. Neturiu nieko bendra su vilniečiais, jų bangliška Užupio gyvensena, pret-a-porte, ruso-lenkišku slengu, klubine narkotikų kultūra (Kaune normalūs žmonės geria). Lygiai taip pat manęs niekas nesieja su žemaičių jūros jausmu, dzūkų miškais, ar kaimu. Nesakau, kad esu geresnis už juos, tiesiog kitoks, savaip autentiškas.

Riedėdamas Donelaičio gatve artėju prie Įgulos bažnyčios, geriu akimis mane apglėbusį miestą, senus smetoninius pastatus, parduotuvių vitrinas, žmones. Prie perėjos laukianti žavi ilgaplaukė mergina meta į mane žvilgsnį, po to palenkia galvą, ir pro jos praviras lūpas ištįsta ilga, kokių dvidešimties centimetrų seilė, kurį laiką pasitabaluoja ore, tada mergina ją įtraukia. O taip, aš Kaune.

Balandžio 20 d.

Naktį praleidau kurijoje, ten man rekomendavo žmogų, galintį išnuomoti būstą Viliampolėje prie tilto į senamiestį, visai netoli miesto centro. Du kambariai antrajame aukšte, balkonas, atskiras įėjimas, bendra virtuvė, kaina daugiau negu priimtina. Paskambinus duotu numeriu, paaiškėjo, kad namų, kuriuose turėčiau apsistoti, savininkas šiuo metu sveiksta ligoninėje po operacijos, tačiau kraustytis galiu jau šį vakarą. Name yra dar vienas nuomininkas, kuris mane įsileis. Po pusryčių sutariau susitikti su naujuoju savo viršininku, karo kapelionu, Įgulos bažnyčios klebonu, rektoriumi Titu Karilevičiumi.

Ir štai aš kylu stačiaisiais Soboro laiptais, einu pro masyvius senovinius vartus, užrašą lubų skliaute: „Tu esi Petras – uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.” Lipu nedidele pakyla, praeinu erdvėje sustingusią rūpintojėlio skulptūrą, kol galiausiai atsiduriu prieš jį, per anksti pražilusį kresną keturiasdešimtmetį vyriškį.

– Sveikas atvykęs, žinojome apie tamstos pasirodymą, bet vakar turėjome išvykti kariuomenės reikalais, tad atleisk, kad turėjai dieną sugaišti. Negalima pasakyti, kad labai apsidžiaugėme naujuoju paskyrimu, darbo nedaug, patys susitvarkome, bet kadangi jau atvykai, tai būsi priimtas. Svarbiausia, gyvenk ramiai, neišsišok ir mudu su tavimi neturėsim jokių problemų. Tinka?

– Pažadu pasistengti.

– Gerai, šiuokart pokalbį tuo ir užbaigsim.

Reikia pasakyti, klebonas paliko man visai neblogą įspūdį. Šaltas, ramus, dalykiškas, greičiau priminė valstybės tarnautoją nei žmonijos sielų ganytoją. Tikiuosi sutarsim.

Palikusį maldos namus mane pasitiko siaubingai subjuręs oras. Nuvykus kraustytis į nuomojamą butą audra visiškai pasiuto. Aplinkui pliekė žaibai, lietus krito lašais sulig pagyvenusios damos karoliais. Vėtros vietomis taip įsisiautėjo, jog laužė medžių šakas, negailestingai lenkdamos juos prie žemės. Duris radau neužrakintas, tad ilgai nedvejojęs įėjau į vidų ir pagal nupasakojimą radęs laiptus pakilau į viršų. Namas, statytas dar praeito amžiaus pradžioje, dvelkė pelėsiais bei dar kažkokiu keistu kvapu, kurio man taip ir nepavyko atpažinti. Antro aukšto koridoriuje prie durų į gretimus apartamentus išvydau paliktas japoniškas kurpaites – getas. Neilgai svarstęs pabeldžiau. Netrukus pasigirdo tylūs, lengvučiai, vos girdimi žingsniai.

–  Kas jūs tokis esate? – laužyta lietuvių kalba pasiteiravo duris pravėrusi japonė. Prisistačiau, paaiškinau, kad aš naujasis nuomininkas, o Steponas, būsto šeimininkas, vis dar ligoninėje, namo grįš ne anksčiau kaip penktadienį, po to paklausiau jos vardo.

– Kobayashi Aiko Konatsu, – mano veidas, matyt, išspaudė kvailoką išraišką, nes ji pasitaisė: – Galite mane vadinti Kristina, taip būti patogus.

Mergina pakvietė mane arbatos. Pažadėjau susinešęs savo daiktus ateiti. Manieji kambariai pasirodė pakankamai jaukūs, miegamasis, tiesa, nelabai erdvus: plati lova, spinta su slankiojančiomis durimis, komodėlė, kėdė drabužiams, toršeras. Kaip ir viskas. O štai antrasis kambarys nudžiugino didžiule knygų spinta, kurioje buvo galima rasti visko, pradedant enciklopedijomis, pasaulinės literatūros klasikų kūriniais, įvairiais istorijos žinynais, baigiant šiuolaikine lietuvių poezija. Seniai ruošiausi perskaityti Vonegutą, Folknerį, Prustą,  dabar turėsiu tam puikią progą.

Sunešęs daiktus, nusispyriau batus ir kritau į lovą. Monotoniškas lietaus garsas migdė. Tikriausiai būčiau užsnūdęs, jei ne kvietimas arbatos. Prisiverčiau susikaupti, šiaip ne taip susišukavau plaukus, pasikvėpinau ir perėjęs siaurutį koridorių pasibeldžiau į  Kristinos duris.

Netrukus buvau įleistas. Susėdome ant pagalvių prie žemo arbatinio stalelio, prasidėjo tradicinis arbatos gėrimas. Nesu ritualų gerbėjas, bet šį kartą su malonumu stebėjau grakštų, tiesiog poetišką pasirodymą. Pirmiausia mes nusiplovėme rankas, tada buvo įnešti indai, arbatinis, gausybė įvairių įrankių. Turėjau juos visus apžiūrėti, tuo tarpu šeimininkė uždegė smilkalus, užkaitė vandenį, specialia šilkine servetėle nuvalė indus. Po to ėjo ilgas arbatos ruošimo procesas, pilstymas, gėrimas. Visą laiką tylėjome. Tikriausiai, jei būčiau estetas, vien nuo šio proceso būčiau galėjęs patirti daugkartinį pasitenkinimą. Baigiantis ceremonijai užsimezgė įdomus pokalbis. Paaiškėjo, kad baigusi mokyklą mergina prieš pusmetį atvyko į Lietuvą studijuoti lietuvių kalbos ir etnokultūros. Tam reikalui pasirinko Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Žmonės jai čia patinka, šilti, draugiški. Tiesa, maistas labai savotiškas, japoniškas skrandis tokio nepakelia. Dar išgirdau gausybę komplimentų šalies menams, ypač dailei ir teatrui. O jau lietuviška muzika… Visai tokia pati kaip Japonijoj, klaiki iki begalybės. Tai pasakiusi ji prisidengė burną ir garsiai nusijuokė. Paskui šiek tiek papasakojo apie savo šeimą. Tėvas valstybės tarnautojas, mama šeimininkauja namuose, iš trijų seserų ji jauniausia. Prakalbus apie šeimą prasiveržė stipriai jaučiamas liūdesys.

–  Jau tris dienas šitie namai nieko nėra. Aiko Konatsu būti labai nelaiminga, nematyti jokie žmonės.

Po šių žodžių nieko nesakiau, tiesiog apkabinau ją per liemenį ir prisispaudžiau arčiau savęs. Japonė drebėdama apsivijo rankomis mano kaklą, veidą įremdama į krūtinę. Žmogui, gimusiam krašte, kuriame ankštai gyvena daugiau kaip šimtas milijonų tautiečių, sunku pakelti vienatvę. Tai buvo lengva suprasti. Ilgai ir švelniai glosčiau jos nugarą,  šnabždėjau kažką paguodžiančio. Mergina po truputį rimo. Sėdėjome susiglaudę, man nesinorėjo jos paleisti. Po kurio laiko ji šiek tiek atsitraukė ir žvelgdama tiesiai į mano akis pratarė:

–  Aš būti dėkinga, jei jūs norėti patirti su manimi seksualinė sueitis.

Nesiruošiu teisintis, puikiai suvokiu, ką padariau. Pergulėti su visiškai nepažįstama moterim, nors ką ten moterim, mergaite, man nėra naujiena, bet… taip yra vienas bet. Aiko Konatsu nusivedė mane į savo miegamąjį, pati nusirengė drabužius, atsigulė ant matraco, patiesto ant grindų, iškėlė ir sukryžiavo viršum savęs kojas. Dauginimosi mechanizmai greiti įsijungti. Teliko užgulti ją, įeiti į vidų pro tankiai apželdintus kūno vartus, patenkinti abipusį seksualinį alkį, artumo troškulį. Tai nebuvo taip paprasta, jutau tam tikrą makšties pasipriešinimą, prireikė kelių bandymų, kol pagaliau pradėjome ritmingai judėti. Veiksmui įgaunant vis didesnį pagreitį glaustėmės skruostais, aikčiojom, dejavom, sunkiai šnopuodami vienas kitam į veidą, pirštai susinėrė taip stipriai, kad man pagaliau išsiliejus kurį laiką neįstengiau jų atgniaužti. Aiko akių vokai ėmė virpėti, kūnas pasidavė švento Vito šokiui. Tai, kad japonė patyrė savo pirmąjį kartą, supratau tik atgulęs šalia. Guolis ir visa patalynė atrodė kaip po senovės lietuvių mūšio su kryžiuočiais – kalavijuočiais. Aiko Konatsu šypsojosi, vėliau tepratarė „dėkui”. Susirinkęs rūbus spėriai išėjau į savuosius kambarius.

Balandžio 21 d.

Jarmuschas buvo teisus: kava ir cigaretės – viskas, ko reikia, kad prikeltum mirusį. Stokis ir eik, Lozoriau, tavęs laukia nauja diena. Rytas prasidėjo ypatingu vizitu. Tai pirmoji mano pažintis su prekybos centro Savanorių prospekte direktoriumi. Pasistatėme mašiną siauroje gatvelėje netoli Ąžuolyno parko. Namas, ties kuriuo sustojome, niekuo neišsiskyrė iš aplinkinių. Žema tvora, tvarkingas kiemas su nedideliu vandens fontanu, raudono granito laiptai, dekoruoti barokine ornamentika. Adrija atidarė vartelius, užlipo laiptais ir paskambino. Paklusniai nusekiau paskui. Netrukus, pasigirdus žingsniams, duris atvėrė pliktelėjęs linksmo veido vyriškis tankiais, tvarkingai sušukuotais ūsais. Jo apranga išdavė jį esant ne itin pedantišką, gal net šiek tiek nevalyvą.

– Sveikas Henri, susipažink su naujuoju Įgulos bažnyčios vikaru, jis mano nuodėmklausys.

– Mano vardas Henrikas. Draugai vadina Henriu. Prašom užeiti, – naujasis pažįstamas parodė svetingumo gestą. Eidamas plačiu koridorium kumštelėjau Adrijai į pašonę.

– Kodėl jam pasakei, kad aš tavasis nuodėmklausys? Pagal bažnyčios regulą, žiniai, kad lytiškai santykiaudamas su moterimi dar ir atleidžiu jai nuodėmes, pasiekus bažnyčios hierarchus, mane ekskomunikuotų nedelsiant. Tai mirtina nuodėmė.

Tuo tarpu šeimininkas rūpestingai palydėjo mus į svetainę.

– Gerai, kad užsukote, bus su kuo praleisti laiką. Tušti žmonės, jie gali valandų valandas šnekėti nieko nepasakydami. Kartais atrodo, kad mano žmona šneka ištisomis reklaminių rašinių ir klipų frazėmis. Baisus sudaiktėjimas. Tarsi viduriuotų žodžiais, ne kitaip. O dar tas seksas… Grįžti iš darbo kaip išdulkintas, o ji niekaip neatstoja, negana ir negana. Namai pragarai, – Henris ilgesingai užsižiūrėjo į padengtą vaišėmis stalą. Nukrautas vaisiais ir saldumynais, stalas turėjo vieną išskirtinį privalumą – šachmatų lentą, ant kurios buvo tvarkingai išdėliotos taurelės su dviejų spalvų alkoholiniais gėrimais.

– Sužaiskime partiją: viskis arba degtinė. Koks tamstos pasirinkimas?

– Renkuosi degtinę, tik perspėju, kad šachmatininkas iš manęs nekoks.

– Nieko baisaus, aš irgi lošiu dėl proceso.

Žaidimui prasidėjus varžovų jėgos pasirodė apylygės. Nukirtus priešininko figūrą, šis vienu užsivertimu privalėjo sunaikinti taurelės turinį. Adrija laikėsi nuošaliai, tuo tarpu Henris pasidavė filosofiniam alkoholio poveikiui.

– Gėrimą prilyginčiau lytiniam aktui. Moteris galima pažinti pagal jų mėgstamiausią laiko leidimo lovoje būdą. Oralinės dažniausiai būna poetiškos, nevaldomo temperamento ir su polinkiu į nuotykius. Vaginalinės – viršuje karštos, linkusios dominuoti. Misionierės  – nuobodžios, praktiškos. Analinės  linkusios į isteriją, dažnai turi šiokių tokių mentalinių sutrikimų. Ai, ir dar tos, kurioms patinka perversijos: mušimas, virvės, myžimas, vaidmenys. Tos tai visai: iš pažiūros –   pelyčių pelytės, o kai šnipštels į ausį: „galėtumėme tą ir tą…” Galvoji, kad tik nesusivemtum tai darydamas. Tuo tarpu vyrus, – tęsė įsiaudrinęs sugėrovas, – atspindi jų pasirinkta alkoholio rūšis. Man arčiausiai širdies vyrai, geriantys degtinę. Aiškūs ir tiesūs, jokios fanaberijos, tokiais galima pasitikėti. Linksmiausia girtauti su maukiančiais viskį. Ypač su tais, kurie vienu mauku gali susipilti butelį, o paskui lyg niekur nieko sėstis prie vairo ar išeiti į dalykinį susirinkimą. Tie tai tikrai nuostabūs: patiri ne išgertuves, o nuotykį. Tekilas, rakijas, martinius, sakę laka pižonai. Pažiūrėkite, koks aš rafinuotai ekskliuzyvinis. Dėjau ant tokių! Vyną geria mėmės ir ekscentrikai. Nemėgstu nei tų, nei tų. Tau tikriausiai žinoma, kad šampano gurkšnojimas pedikų užsiėmimas. Trauktinės… Nepažįstu nė vieno, kuris jas vartotų. Ką tu geri?

– Viską.

Balandžio 29 d.

Grįžusį po rytinių mišių namie mane pasitiko Aiko Konatsu ir beveik temte nutempė į kauniečio avangardisto Ramūno Kišono dailės darbų parodą, eksponuojamą apleistose buvusios Kauno radijo gamyklos patalpose. Tiesą pasakius, likau priblokštas. Ne tai, kad darbai man pasirodė labai įspūdingi ar vizualūs, kiek faktas, kad menininkas visus juos, tarp jų ir autoportretą, nutapė varpa. Tiksliau, įvairiomis nuosavo penio stangrumo būsenomis. Spalvų gama ir paveikslų gabaritai įkvepia, o dar ta stulbinanti atmosfera – prietema, skambi šizofreniška muzika, liepsnos. Be Aiko ir manęs, į parodos atidarymą atėjo dar penki žmonės, tarp jų ir pats dailininkas šokiruojančia į visas puses netvarkingai sušiauštų, žaliai dažytų plaukų šukuosena, girtas kaip pėdas, aršus ir aistringas, tarsi ką tik nuo grandinės paleistas šuo ar paskutinę minutę nuo kartuvių nukabintas dekabristas. Kai tapo aišku, kad daugiau į atidarymą žmonių nesusirinks, Dzenas (tokiu vardu Kauno bohemos sluoksniuose pagarsėjo kūrėjas) laikydamas vienoje rankoje atkimštą vyno butelį kita išsitraukė iš kišenės atlenkiamą peilį ir demonstratyviai supjaustė pirmą po ranka pasitaikiusį savo kūrinį.

– Žmonės turi būti dėmesingi savo artimiesiems ir aplinkai, – įsiaudrinęs rėkė meno demiurgas. – O dabar jie yra pasikėlę žąsinai… Pasakyti esmę? Pasakyt esmės neįmanoma. Na, tarkim, kuo tavo katinas skiriasi nuo šios patalpos sienų? Yra daugybė aspektų, kuriuos žmogus turėtų tyrinėti. Žmogus nustoja mokytis – tai didžiausia klaida, kurią galima padaryti. Tuomet lieka tik darbas, judesys ir miegas. Žmonės užmiršta, kad jie skiriasi nuo gyvulių. Žmonėms ant to visiškai nusišikt. Tai yra nuodėmė.

Visuomet žavėjausi pseudomenininkais, galinčiais prišikti viduryje kambario ir čia pat paaiškinti, kaip tai gražu bei teisinga. Tuo tarpu tikro meno receptas lig šiol išliko paprastas – sudaužai savo gyvenimą į šukes, po to suklijuoji iš jų mozaiką. Džiaugiuosi atsikraustęs į Kauną. Čia mano kultūrinis libido įgauna erdvę, kurioje galima pasireikšti po troškių provincijos gniaužtų. Gyvenimas verda, įvykis veja įvykį. Lafa, kaip sako šiuolaikinis jaunimas. Beje, prieš miegą gavau žinutę nuo Adrijos: „Nusiteik, rytoj eisime į pokylį.”

Balandžio 30 d.

Iš namų Adrija mane paėmė aštuntą. Mašina palikusi miestą pasuko Klaipėdos kryptimi. „Pamatysi, bus smagu” – tik tiek tepratarė ji, po to pagarsino automobilyje skambančią muziką. Už kokių dvidešimties kilometrų išsukome iš autostrados, dar gerą gabalą kelio riedėjome žvyrkeliu. Kelias pasitaikė duobėtas ir dulkinas, kratė. Galų gale už posūkio išvydau didelį vandens telkinį, parką bei namų kompleksą, įsikūrusį pačiame parko viduryje. Pravažiavę vartus sustojome automobilių parkavimo aikštelėje, talpinančioje apie šimtą transporto priemonių vienu metu. Buvome vieni pirmųjų svečių, pasirodžiusių šventėje. Tik atvykusius mus pristatė vilos šeimininkui, pakvietė pasivaišinti gėrimais. Šeimininko sesuo maloniai organizavo trumpą ekskursiją po vilą, papasakojo apie savo pomėgį piešti ant dekoratyvinių čerpių paviršiaus. Kelių tūkstančių kvadratinių metrų vila turi centrinį pastatą su dviem teminiais sparnais. Abiejuose sparnuose viskas atlikta levandų ir saulėgrąžų variacijomis: sienų spalvos, virtuvė, vonios kambariai, komodos, lovos, patalynė, netgi kvapai patalpose. Po pasivaikščiojimo patraukėme prie švediško stalo. Visi garsiai šnekėjosi tarpusavyje, juokavo kažką, stovėdami užkandžiavo.

Neturėdamas ypatingai ką veikti, patraukiau apsižvalgyti. Už namo aptikau didžiulį lauko baseiną. Keletas žmonių ilsėjosi pintuose iš vytelių krėsluose, stebėdami, kaip prie vandens žaidžia vaikai. Įsitaisęs tokiame krėsle netyčia nugirdau dviejų jaunuolių pokalbį. Vienas iš jų, laibas šatenas, maždaug dvidešimties, sėdintis invalido vežimėlyje, atsainiai kreipėsi į jaunutę padavėją:

– Aš prisiminiau apie savo kokteilį, o jūs?

Ta nuraudo ir beveik tekina nubėgo tenkinti pageidavimo. Vaikinas metė pasitenkinimo sukelto efekto sklidiną žvilgsnį įkandin merginos, tuo tarpu jo kompanionas, smulkutis, raginius akinius dėvintis šviesiaplaukis, pasislinkęs arčiau pratarė:

– Norėjau tavęs paklausti, ką tu manai apie savo tėvo įmonės duomenų apsaugos sistemą?

– Neabejotinai yra geresnių. Egzistuoja specifines funkcijas vykdančių virusų, jie blokuoja apsaugos programų atsinaujinimą ir skenavimo mechanizmus. Tarkim, tu samdai sistemos sargą. Kaip jis gali apsaugoti tavo sistemą, jeigu jis nėra hakeris ir pats neįsilaužinėja į kitas duomenų bazes? Instaliuos naujausias apsaugas? Jos tokios pat prastos, kaip ir buvusios prieš tai. Jei sistemoje kelis nuliukus pakeitei į vienetus, tai dar nieko nereiškia. Aš pats kuriu tokius virusus, kurių pagalba įsibrovus į bet kokį p.c.* galiu ne tik prieiti prie visų ten esančių bylų, naudojamų slaptažodžių, veiklos strategijų, banko sąskaitų, asmeninių dienoraščių, bet ir juos sekti, valdyti, keisti. Taip pat turiu priėjimą prie bet kurių pokalbių ir pažinčių svetainių, vyriausybinių institucijų vidinės korespondencijos, galiu sekti bet kurį susirašinėjimą.

– Bet tam, kad patektum į duomenų bazes, jie turi parsisiųsti virusą.

– Tai labai paprasta, paprasčiau negu manai. Tu gali gauti laišką iš mokesčių inspekcijos, muitinės ar net pačios vyriausybės. Ne kartą buvome įsilaužę į jų tinklapius. Galų gale man nesunku patekti į bet kurios tavo draugės ar pažįstamos paštą ir atsiųsti tau jos atostogų fotografiją. Tu matysi nuotrauką, ją parsisiųsi, o mano virusas jau bus išskleidęs sparnus, – plika akimi galėjai matyti, kad pašnekovas jautė malonumą pasipuikuoti prieš savo draugą.

Tolesnio pokalbio nenugirdau, nes atėjusi Adrija nusitempė mane žiūrėti, kaip pjaustomas ant laužo keptas jautis. Vėliau tą savimi pasitikintį dvidešimtmetį man pristatė kaip Aleksandro, vilos, kurioje vyko pokylis šeimininko, sūnų. Jo motina žuvo avarijoje, po kurios Albertas –  taip, atrodo, vadinosi vaikinas – visam laikui liko iki pusės suparalyžiuotas.

Tuo tarpu nuo baseino mes patraukėme vaišintis.

– Ar žinojai, jog švenčiame Valpurgijos naktį? – įsikibusi man į parankę paklausė  Adrija. – Tai senovės germanų pavasario šventė, turinti šimtametes tradicijas. Buvo tikima, kad šią naktį raganos išteka už velnių ir kad tai jų vestuvių puota.

Prisėdome prie lauke padengto stalo, ant kurio išdėstytas taures pildė banketą aptarnaujantis personalas. Visų akivaizdoje pobūvio šeimininkai patys pjaustė didžiulį jautį, vaišino svečius, po to buvo įnešti įvairiausių rūšių pelėsiniai sūriai bei prancūziškas vynas. Pobūvio svečių nuotaikos įsisiūbavo, vis dažniau galėjai matyti girtėjančius įaudrintų diskusijų dalyvių veidus, puota ėmė panašėti į tradicinį lietuvišką balių. Šalia su dviem stiklais rankoje prisėdo iš kažkur atsiradęs Henris. Bandė įsiūlyti rusiškos samanės, bet aš, tiesą pasakius, nekokios nuomonės apie šį trijų varymų alkoholinį gėrimą. Išgeri ne daugiau kaip penkias taureles ir lūžti. Visatos dėsnis.

Netikėtai mano dėmesį patraukė itin  ekstravagantiškai apsirengusi svečių pora. Angelina ir Marius Sutkai, kaip juos pristatė Henris, už akių vadinami madam Swarovski ir Dziundzium, didžiulio viešbučių ir restoranų tinklo savininkai.

– Toji Angelina, – dėstė toliau bičiulis, – siaubingai jachidna boba, pamišusi dėl visokiausių blizgučių. Ištekėjo už turtingo verslininko ir visiškai paspaudė jį po savo padu. Vaikinas tiesiog prarado save. Tokios susireikšminusios pindos turi gerą dešimtmetį savo tikslams pasiekti. Po to viskas, finito la comedia, jos iškrenta iš gundančių gražuolių rinkos tiesiai į sąvartynus. Nustoja egzistuoti jų trokštamiems turčiams. O tuomet viskas: skėsk kojas neskėtusi, ką sugriebei per savo trumpą žydėjimą, tas tavo. Jei apsižioplinai, kaltink tiktai save. Beje, šios moterys naudoja labai brutalią strategiją: kuo blogiau elgiesi su vyru, tuo labiau jis tave myli. Keista, bet žinau pavyzdžių, kada tai tikrai pasiteisino. Pažinojau vyriškį, kuris taip nusirito, kad leido moteriai ant jo šlapintis. Tiesa, kai ši sumanė dar ir nusišikti, jis jos atsikratė. Vis dėlto egzistuoja kažkokios padorumo ribos.

Toliau jo nesiklausiau, pastvėriau stiklinę su rusišku samagonu ir susiverčiau visą iš karto, kažkaip liūdna už visą vyrų giminę pasidarė. Kas buvo po to, ne itin prisimenu, žinau tik, kad užlipęs ant stalo šaukiau: „Banketas baigtas, cirkas užsidaro, klounai, žonglieriai ir prostitutės žygiuoja namo”. Bet, matyt, gerieji žmonės manęs pagailėjo, į namus pristatė gyvą ir sveiką

.————————

*Asmeninis kompiuteris angl.